2019-aisiais, kai pasakojimas buvo publikuotas portale „Reader‘s Digest“, K. T. Robbinsui buvo 98-eri, tačiau atmintimi jis jokiu būdu nesiskundė. Prieš 77-erius metus jisai priklausė 95-ajam batalionui, Antrojo pasaulinio karo metais dislokuotam Brijė, Prancūzijoje. Vėliau K. T. Robbinsas susituokė ir net 70 metų pragyveno ypač laimingoje santuokoje. Tačiau žmona nebuvo jo pirmoji meilė. Prieš tai, nors šito nežinojo netgi artimiausi jo bičiuliai, jis buvo įsimylėjęs kitą moterį.
Paslaptis išaiškėjo tik tada, kai Linda Tosh, K. T. Robbinso kaimynė, aptiko vieną nuotrauką, gulėjusią tarp daiktų, kuriuos teko padėti surūšiuoti po veterano žmonos mirties. (K. T. Robbinsas ir jo žmona vaikų neturėjo, bet, pasak L. Tosh, ji pati ir dar kelios kaimynės jam visiškai atstoja dukteris.)
„Paklausiau, kas toji nuotraukoje įamžinta moteris. Jisai kaipmat prisiminė. „O, Dieve, tai juk Jeannine Ganaye.“ Toks buvo pirmosios jo gyvenimo meilės vardas“, – prisiminė L. Tosh.
Banali laikui nepavaldžios meilės pradžia
K. T. Robbinso balsas – ypač minkšto tembro, bet vyrui kalbant apie J. Ganaye, jo tonas dar labiau sušvelnėja.
„Laivu atplaukėme į Brijė, o tada pasistatėme palapines ir įrengėme mobiliąją kepyklą, – pradėjo pasakoti K. T. Robbinsas. – Kasdien iškepdavome po 1,3 tūkst. kilogramų duonos. Tais laikais ingredientus gaudavome milžiniškuose maišuose ir didžiulėse skardinėse. Keletą skardinių su taukais pastatėme prie tvoros ir vieną dieną prie jų prisiartino jauna mergina, vedina dviem mažamečiais vaikais – savo broliu ir seserimi. Ji kreipėsi į mane klausdama, ar gali tas skardines pasiimti. Atsakiau, kad, žinoma, gali, tik dar paklausiau, kam gi jai jų reikia. Jinai paaiškino, kad tėvas sunaudos ir taukus, ir skardinių metalą. Štai taip viskas ir prasidėjo.“
Aišku, stebėtis nėra ko: juk meilės istorijų pradžia būna kuo įvairiausia ir šituo galima įsitikinti tiek skaitant žmonių biografijas, tiek grožinę literatūrą.
Nepretenzinga bičiulystė
Taip užsimezgusi draugystė ilgainiui išsirutuliojo daug gilesnį ir stipresnį jausmą.
„Tapome labai gerais draugais, – prisimena K. T. Robbinsas. – Jinai kasdien ateidavo su manimi pasimatyti prie mūsų, kepėjų, palapinės. Jos šeima kviesdavosi papietauti. Galop pamilome vienas kitą.“
Nors gimtoji įsimylėjėlių kalba nebuvo ta pati ir nė vienas laisvai nemokėjo tos, kuria kalbėjo kitas, kaip teigia K. T. Robbinsas, suprasti vienam kitą pavyko kuo puikiausiai.
„Tada prancūziškai kalbėjau daug geriau negu dabar, o ji sugebėjo išsireikšti angliškai“, – teigia veteranas.
Staigus išsiskyrimas
Gavęs žinią, kad bus perkeltas į Bastonę, taigi, turėsi išvykti iš Brijė, K. T. Robbinsas kuo aiškiausiai suprato, kad romantiškai bičiulystei, kurią jis taip brangino, lemta pasibaigti.
„Jos šeima suruošė man išlydėtuvių pusryčius. Tai buvo ypač gražus gestas. Tą dieną, kai turėjau iškeliauti, paskambinau jai, kad pasakyčiau, jog išvykstu. Pasakiau: „Turiu važiuoti, Jeannine. Neturiu laiko net pasimatyti.“ Vos ištariau tuos žodžius, telefonas buvo išplėštas man iš rankų ir pasakyta, kad nėra laiko jokiems skambučiams. Toks buvo paskutinis mudviejų pokalbis“, – prisimena K. T. Robbinsas.
Gyvenimas tęsiasi
Su žmona K. T. Robbinsas, kaip pats sako, suartėjo per laiškus. Ji buvo jo susirašinėjimo draugė ir dirbo tame pačiame marškinių siuvimo fabrike kaip ir Misisipėje gyvenęs jo dėdė.
„Su žmona pragyvenome 70 laimingų metų, – konstatuoja K. T. Robbinsas. – 35-erius metus man priklausė techninės įrangos parduotuvė. Gyvenome išties gerai.“
Vis dėlto J. Ganaye – pirmosios savo meilės – K. T. Robbinsas niekada nepamiršo. Ji, pasirodo, penkerius metus jo laukė, tačiau galop suprato, kad niekad nesulauks, todėl ištekėjo ir kartu su vyru susilaukė penketo atžalų.
„K. T. Robbinsas dažnai minėdavo, kad nori grįžti į Prancūziją, bet aš jo žodžių pernelyg nesureikšmindavau. Tačiau kai vieną dieną naršydama internetą aptikau pranešimą apie veteranų kelionę į Normandiją, pasistengiau apie tai užsiminti. Jisai iškart paprašė pasirūpinti, kad irgi galėtų dalyvauti toje kelionėje. Jis jautė, kad turi vykti“, – pasakoja L. Tosh.
Troškimo išsipildymas
L. Tosh įsitikinusi, kad jei ne iš aukų išsilaikanti ne pelno organizacija „Forever Young Senior Veterans“, K. T. Robbinsas niekaip nebūtų gavęs progos dar kartą susitikti pirmosios gyvenimo meilės. Minėta grupė organizuoja ir apmoka veteranų keliones į mūšių, kuriuose kovėsi jaunystėje, arba kitas asmeniškai reikšmingas vietas. Buvę kariai sako, kad noro darsyk jas aplankyti patenkinimas prilygsta viso gyvenimo troškimo išpildymui. Organizuojamos išvykos vadinamos Garbės kelionėmis.
„Vienas iš turėjusių vykti veteranų paskutinę akimirką kelionės atsisakė, todėl atsirado vieta lėktuve, – aiškina L. Tosh. – Prieš išvykstant pildomoje anketoje buvo klausimas apie žmogų, kurį galbūt norėtųsi surasti būnant užsienyje. K. T. Robbinsas įrašė Jeannine pavardę. Mėginome paaiškinti jam, kad tas žmogus turėtų būti ne buvusi mergina, bet buvęs fronto draugas, tačiau jis niekaip nesutiko įvardyti kokio nors kito asmens.“
Skambutis, kuris viską pakeitė
Praėjus 24 valandoms L. Tosh sulaukė skambučio. J. Ganaye pavyko rasti slaugos namuose Mece, Prancūzijoje. Jai buvo 92-eji. Moters vaikai iš pradžių neigė, kad motina kada nors pažinojo K. T. Robbinsą, bet kai J. Ganaye pati pamatė judviejų nuotrauką, tuoj pat patvirtino, kad jie bendravo.
„Ji niekam nebuvo pasakojusi tos istorijos. Anuomet tokius dalykus žmonės slėpdavo giliai širdyje, jokiu būdu nesidalydavo, nepasakodavo”, – paaiškino L. Tosh.
Susitikimas
Garbės kelionė pranoko visus K. T. Robbinso turėtus lūkesčius.
„Prieš tenai vykstant, man niekas nepasakė, kad ji vis dar gyva, – pasakoja veteranas. – Tiktai vėliau viena slaugytoja prasitarė turinti man svarbią žinią. Štai ir pasakė, kad Jeannine gyva. Kai atvykome į slaugos namus, kuriuose ji gyveno, ji pasitiko vestibiulyje, sėdėdama neįgaliųjų vežimėlyje. Iš karto ją atpažinau. Ji liko tokia pat gražuolė.“
K. T. Robbinsas ir J. Ganaye ilgokai žvelgė į savo pačių jaunystės laikų nuotrauką, kurią K. T. Robbinsas išsaugojo per ilgus išsiskyrimo metus. Vyras pasakė moteriai, kad ją mylėjo ir toji meilė neišblėso. J. Ganaye prisipažino visada galvojusi apie K. T. Robbinsą ir maniusi, kad pasibaigus karui jis sugrįš.
„Turėjome dvi valandas, tada kartu pietavome. Kada atėjo metas vykti atgalios, jinai pakilo iš vežimėlio ir, pasiramsčiuodama lazdele, priėjo prie mūsų automobilio. Kurį laiką stovėjome apsikabinę. Ji nenorėjo, kad išvykčiau”, – įsitikinęs K. T. Robbinsas.
Laiko išbandymą atlaikiusi meilė
Po šitiek laiko laukto pasimatymo K. T. Robbinsas ir J. Ganaye dar kartą susitiko ir net praleido drauge tris dienas – tąsyk viešėdami pas J. Ganaye artimuosius. L. Tosh taip pat buvo kartu, kadangi atlydėjo K. T. Robbinsą į Prancūziją.
„Buvo nepaprastai miela matyti, kaip jiedu vaikštinėja tomis pačiomis gatvėmis, kuriomis vaikštinėjo ir tada, kai buvo dar labai jauni. Jie, žinoma, nuėjo ir prie vietos, kurioje kitados stovėjo K. T. Robbinso palapinė ir mobilioji kepykla“, – sako L. Tosh.
K. T. Robbinsas tas tris dienas prilygina siurrealiai patirčiai.
„Tiksliai prisiminiau, kur ji gyveno. Net pagrindinės namo durys puikiai išliko mano atminty“, – tikina jis.
Nors K. T. Robbinsas ir pripažino neketinantis išvykti iš Oliv Brančo Misisipėje ir persikelti į Prancūziją, jau po akimirkos jis ištarė tokiam nusistatymui prieštaraujančius žodžius.
„Beprotiškai ją myliu“, – pasakė jis.
