Visą mano paauglystę tas vyras skambinėdavo į namus ir padėdavo ragelį, taip pat siųsdavo atvirutes mano mamai. Mano tėtis sakė, kad ji yra negeras žmogus ir kad jos moralinės normos yra sujauktos.

Kai tapau šiek tiek vyresnė, mėginau su apie tai pakalbėti su savo mama, bet ji piktai viską paneigė. Kai mano tėvai išsiskyrė, ji tikėjosi, kad apsigyvens su tuo vyru, bet taip nenutiko. Prabėgus 20 metų, ji vis dar nenori pripažinti, kad myli kitą vyrą. Per daugelį metų mačiau daug žinučių, kuriose ji rašė, kaip nori būti su juo kartu.

Manau, kad tas vyras visą gyvenimą vedžiojo ją už nosies. Taip pat manau, kad jis gali būti mano biologinis tėvas, nors mama tai neigia. Man gaila, kad ji vis dar negali pamiršti šio vyro ir pasimėgauti likusiu gyvenimu. Mano santykiai su tėvu yra geri, bet jis nuolat apie mano mamą kalba daug nemalonių dalykų.

Aš nepasitikiu savo mama ir vengiu jos fizinio švelnumo. Ji mano, kad jos asmeninis gyvenimas neturi nieko bendra su manimi ir mano broliu, ir ji nesupranta, kaip tai gali mums daryti kažkokią įtaką. Du kartus dėl šios problemos buvau terapiniuose užsiėmimuose. Mano brolis nusišalino nuo šios problemos, ir aš jaučiuosi likusi be jokio palaikymo.

Mano partneris mano, kad aš turėčiau susitaikyti su tokia padėtimi ir gyventi toliau. Tačiau aš nesugebu išreikšti žodžiais, kaip jaučiuosi ir kodėl man tai rūpi. Kaip galiu judėti pirmyn? Jaučiuosi taip, tarsi būčiau pritrūkusi žodžių.

Theguardian.com svetainėje į skaitytojos klausimą atsako šeimos santykių ekspertė Annalisa Barbieri:

Jaučiatės neturinti atsakymų, nes aplink jus esančius žmones mėginate priversti pasikeisti, o jie to nenori. Jums sunku tai pripažinti.

Jei norite išsiaiškinti, kas yra jūsų biologinis tėvas, galite paimti savo tėvo (žmogaus, kuris jus užaugino) DNR mėginį ir atlikti tėvystės testą. Tačiau jums privalu prieš tai gauti psichologų konsultaciją.

Sunku pasitikėti žmogumi, kai jis tau melavo. Fizinis prieraišumas taip pat beveik neįmanomas, kai nelieka pasitikėjimo, nes intymumas gimsta tuomet, kai tampi pažeidžiamas. Kai kažkuo nepasitikime, siekiame įtvirtinti distanciją – fizinę arba emocinę, o kartais ir fizinę, ir emocinę – kad apsisaugotume nuo skausmo. Tai natūralus apsauginis mechanizmas, o ne kažkas, dėl ko reikėtų save kaltinti.

Jūsų tėvui nereikėjo sakyti to, ką jis atskleidė. Man pikta, kad niekas jūsų neapsaugojo nuo šios situacijos.

Konsultavausi su psichoterapeute Jane Hetherington (psychotherapy.org.uk). Štai ką ji atsakė: „Papasakojote man apie vaikystę, kuri turėjo būti labai sunki. Dukra negalėjo pasitikėti motina, jos nei fiziškai, nei emociškai nebūdavo šalia. Ji rūpindavosi savo, o ne vaikų poreikiais. Tėvas, savo ruožtu, visą dėmesį skyrė disfunkciškai santuokai. Atmosfera mergaitei ir jos broliui turėjo būti toksiška ir paini“.

Jūsų brolis nusprendė nusišalinti nuo šios situacijos. Broliai ar seserys dažnai užima skirtingas pozicijas: vienas mėgina viską ištaisyti, o kitas pasitraukia.

Aš manau, kad jums reikia būti labai sąžiningai su savimi ir tiksliai nuspręsti, ko jūs norite ir ką įmanoma padaryti. Pasakykite savo tėvui, kad daugiau neklausysite jo kalbų apie mamą, o jeigu jis vis tiek apie ją kalbės, nutraukite pokalbį. Kalbant apie jūsų mamą... Kol tikėsitės, kad ji, kaip mama, turėtų būti kitokia, jums teks nusivilti. J. Hetherington sakė: „Savo lūkesčius dėl santykių su motina reikia vertinti realistiškai. Panašu, kad jūsų motina nepasikeis arba nenorės keistis“.

Pasistenkite išlaikyti šiokią tokią distanciją nuo savo tėvų. Nekalbėkite su jais apie romanus ar partnerius. Jei kalba pasisuka šiomis temomis, nutraukite pašnekesį. Raskite kitų bendrų temų, kurios būtų apie kažką kita. Tai viskas, ką galite padaryti. Jūsų tėvų gyvenimai yra jų gyvenimai: jų pasirinkimas, jų kelio posūkiai, jų klaidos. Jūs negalite jų išgelbėti ir negalite jų pakeisti. Svarbiausia suprasti: tai ne jūsų reikalas.