Ekspertė mano, kad į klasikinį kovos su stresu rinkinį, tarp ilgo plaukimo krauliu, jogos ir lietaus lašų klausymo miške, reikia skubiai įtraukti seksą. Skubiai todėl, kad stresą patiria dauguma mūsų.
Psichologinės sveikatos darbo vietoje stebėjimo observatorijos surinktais statistiniais duomenimis, (buvo renkami nuo 2013 iki 2017 m., dalyvavo 32 137 darbuotojai), kiek daugiau nei pusė prancūzų darbuotojų (52 proc.) darbe patiria nerimą. Visuomenės nuomonės apklausos tarnybos BVA 2016 metais surinktais duomenimis, kas penktas darbuotojas didžiąją dalį laiko darbe jaučia stresą.
Skubumas aiškinamas ir tuo, kad chroniškas stresas ilgainiui žmogų išsekina ir pakenkia sveikatai bei seksualumui.
Ir galiausia, skubu dar ir dėl to, kad seksualinis pasitenkinimas veikia raminančiai. „Vyrams nuo streso pasireiškia erekcijos sutrikimai, pirmalaikė ejakuliacija. Stresas kyla dėl to, kad kūnas išsiugdo įprotį veikti staigiai ir negaišti laiko veltui“, – aiškina ekspertė.
Taip pat pastebimas susirūpinimas dėl darbo – vyrai praktiškai visada siekia padaryti daugiau, geriau, o jei kas nepavyksta, nuožmiai save kritikuoja ir žemina. Kita vertus, moterims nuo protinio krūvio dažniausiai būdingas sumažėjęs lytinis potraukis, taip pat skausmas lytinio akto metu. Protas nejaučia harmonijos su kūnu, šis daro tai, kas jam nepatinka. Blogiausiu atveju tai gali sukelti vaginizmą, makšties sausumą, ir tada įsiskverbimas taps neįmanomu.
Galiausiai, stresas turi akivaizdžių pasekmių porai – jis paskatina pyktį, konfliktus, krizes, kurių neišeina pašalinti pasitelkus meilės jausmą, nes abiem partneriams prisikaupę streso. Kartais porą netgi ištinka emocinio meilės perdegimo sindromas“, – sako Magali Croset-Calisto interviu leidiniui „Le Figaro“.
Ji aiškina: kai mylimės, visiškai atsiduodame vienas kitam, jaučiame malonumą, ir, be abejonės, santarvę, mūsų organizme išsiskiria endorfinai – laimės ir geros savijautos hormonas – taip pat oksitocinas, prieraišumo hormonas.
„Mano manymu, seksas – tai realus kovos su stresu planas. Pensilvanijos universiteto mokslininkų atlikto tyrimo duomenimis, mylintis vidutiniškai du kartus per savaitę įmanoma išsilaisvinti nuo streso. Tačiau tam, kad galėtume pasinaudoti teigiamu poveikiu, reikia pakeisti požiūrį į seksą. Pastaruoju metu mes linkę juo „užsiimti“ ir daug mažiau linkę jį išjausti, seksualinė gerovė jau nebėra tikslas. Rezultatų siekimas, „norma“ ir poreikis ją atitikti dažnai baigiasi tuo, kad prireikia specialistų konsultacijų“, – aiškina leidinio pašnekovė.
Pasak jos, lėtas seksas leidžia pajusti dermę su savo jausmais, partnerio (-ės) kūnu, atsiduoti seksualiniams veiksmams, nesiekiant orgazmo bet kokia kaina: „Jei sutelkiame dėmesį į visa tai, o ne į orgazmą, mes atrandame sritis ir vietas, kurios niekad nebuvo glamonėjamos, kurios net neatrodė erogeninės, ir ilgainiui imame pastebėti, kad jų kaskart vis daugiau. Tuo pačiu mes išsilaisviname iš diktatų ir draudimų.“
Prieš lėtą seksą visų pirma svarbu nepamiršti, kad abu partneriai turi gerai jaustis fiziškai, sako Magali Croset-Calisto. Kai žmogus pervargęs, išsekęs, jam neberūpi seksas, jis tenori poilsio.
Tada reikia savo dienotvarkėje numatyti laiką seksui, bent 15 minučių, kad būtų laiko sukurti intymią aplinką, be būtinybės siekti įsiskverbimo ar orgazmo.
Taip pat ji pataria nepamiršti žaismingumo, žaidimo elementų santykiuose, pavyzdžiui, susitarti, kad kiekvienas iš partnerių turės „fantazijų skrynelę“, ir kas savaitę vienas iš partnerių sutiks dalyvauti kito seksualinėje fantazijoje – galima mesti burtus, kieno eilė.
„Tai leis naujai, kitame kontekste pažinti savo antrąją pusę, kurti ritualais pagrįstus santykius. Lėtam seksui reikia skirti valandą ar pusantros. Patariu šį laiką padalinti į dvi dalis – pirmą pusvalandį vienas iš partnerių duoda nurodymus kitam, atskleidžia, kas jam (jai) patinka, ko jis (ji) nori, nukreipia savo antrąją pusę, kaip ir ką reikia daryti, o kitą pusvalandį partneriai apsikeičia vietomis. Partneriai glamonėja vienas kitą, tyrinėja įvairias kūno sritis, atskleidžia kažką naujo, jie gali masažuoti vienas kitą, užrišti vienas kitam akis. Tikslas – atkurti ryšį tarp kūno pojūčių ir jausmų“, – pažymi Magali Croset-Calisto.
