Dilema. Po trijų bendro gyvenimo dešimtmečių, per kuriuos galėjome džiaugtis puikiais santykiais ir susilaukėme dviejų mielų vaikų, žmona prabilo apie tai, kad trejetą pastarųjų metų nesulaukė iš manęs palaikymo ir neturėjo galimybės atvirtai pasikalbėti.
Būtent tuo laikotarpiu mūsų gyvenimą apkartino keletas nelaimių: mirė mano patėvis, jos motina, o pernai linksmai su draugais pavakaroti panorusi duktė tapo seksualinio išpuolio auka. Vildamasis atsigauti po šių likimo smūgių ir dar labiau nepalūžti, imdavau laisvadienius, mat mano darbas – daug susikaupimo ir energijos reikalaujanti veikla.
Sykį atsitiktinai aptikau žmonos žinutes, kurias ji buvo rašiusi koledžo laikų draugams (vyrams!). Jose kalbėjo apie tai, kad manęs nebemyli, kad nebesu jai patrauklus. Pasijutau galutinai sužlugdytas. Supratau, kad moteris, kurią myliu labiau nei bet ką pasaulyje, norėtų mane palikti. Keletą kartų apsilankėme pas psichologą, ir štai dabar gyvename „pilkojoje zonoje“. Taip tęsis iki kito rugsėjo, kai duktė pradės studijuoti universitete. Kas bus paskui, neaišku.
Žmona nori, kad mūsų santykiai būtų kaip draugų. Esą, galėtume vaidinti laimingą šeimą dėl dukters. Tačiau mane tokia perspektyva emociškai žlugdo. Ji kalba apie bandymą iš naujo susidraugauti ir pažiūrėti, kas iš to išeis, tačiau aš jaučiuosi apleistas ir tiesiog nežinau, ką daryti.
M. Frostrup atsakymas. Išties graudu. Liūdna klausytis šito pasakojimo, o žinant, kad tokių istorijų – šimtai, darosi dar liūdniau. Begalė porų su laiku suvokia, kad santykiai išsisėmė. Partneriai pajunta, kad yra apleisti ir pasmerkti vienatvei. Užvis prasčiausia, kad tai nutinka tuo metu, kai, rodosi, turėtume sulaukti grąžos už viso gyvenimo emocines investicijas. Nuoširdi bičiulystė tada, kai rūpesčiai aprimsta, tikrai pareikalauja nemenkos aukos. Deja, labai dažnai kaip tik tada, kai prieš akis besidriekiantis kelias darosi mažiau duobėtas, per daugybę metų susikaupusios atšiaurumo, priešiškumo ar paprasčiausiai nesugebėjimo susikalbėti akimirkos susitelkia į bendrą masę, kuri užvirsta tarsi potvynio banga.
Būtent tokį kataklizmą jūs ir išgyvenote. Dabar prireiks kantrybės, pasitikėjimo ir ryžto, kad santykiai pagerėtų. Blaškymasis ir demonstravimas, koks jaučiatės įžeistas, apgautas ir apleistas, nieko gero neduos. Joks žmogus nenori būti su kitu iš gailesčio, todėl labai svarbu apsibrėžti tikslą ir atkakliai jo siekti. Juk žmona užsiminė, kad galbūt verta pamėginti vėl susidraugauti. Taip sakydama, ji yra visiškai teisi. Abu privalote pasistengti kuo geriau suprasti, ką atnešė patirti sukrėtimai ir kaip jie paveikė judviejų gebėjimą mylėti vienas kitą.
Suvokimas, kad tris darnaus santuokinio gyvenimo dešimtmečius anuliavo trejetas ganėtinai sunkių metų, yra ypač skausmingas. Atitolimo keliamą kartėlį dar labiau aitrina tragiškų įvykių paliktos žaizdos. Ypač sunku turėjo būti po dukrai įvykusios nelaimės.
Nors sakoma, kad nesėkmės grūdina, tačiau užsitęsę sunkumai įsirėžia giliai į širdį, palikdami ryškius randus. Jūsų santykius ištiko krizė ir juos atgaivinti pavyks tik tada, jei būsite pasirengę palikti praeitį ramybėje ir, užuot žvalgęsi atgal, pamėginsite pamąstyti apie tai, ką galima padaryti dabar.
Suprantama, kodėl negalite pamiršti aptiktų žinučių. Jums paprasčiausiai skaudu, kad būtent iš jų sužinojote apie žmonos jausmus. Visgi turėtumėte neapmiršti, kad tos žinutės atskleidžia toli gražu ne viską. Asmenis, su kuriais susisiekiame, kai elgiamės neleistinai, pasirenkame labai skrupulingai: paprastai nusitaikome į tuos, kurie galėtų pateikti tokį atsakymą, kokio patys norime, o ne tokį, kokio mums reikia. Esu įsitikinusi, kad jūsų žmona nėra intymiai susisaisčiusi su tais senais draugužiais. Tai, ko jai reikia, yra patvirtinimas, kad tebėra toks pat žmogus, koks buvo, kol jos nesutraumavo gyvenimo vargai ir neatšalo jūsų santykiai.
Mėginimas užmegzti ryšį su senais draugais yra veikiau jūsų santykių atšalimo simptomas, o ne priežastis. Ne veltui penkiasdešimtmetį perkopę asmenys tampa bemaž priklausomi nuo interneto svetainių, siūlančių galimybę susisiekti su senais bičiuliais. Jaunystėje pati realybė – dabartis – atrodo šviesi ir žavinga. Vėliau dažniausiai taip atrodo vien prisiminimai, kitaip sakant, praeitis. Kai ima nesisekti, pradedame žvalgytis atgalios, bet tai – klaida. Neturime pamiršti, kad vertingiausia yra tai, kas dar laukia.
Negatyvus nusiteikimas yra lengvai perimamas ir labai kenksmingas, todėl pirmiausia pagalvokite, kiek jau dabar esate prisidarę žalos leisdami jus užvaldyti neigiamoms emocijoms. Aš visada prisimenu vieną savo draugę, kurios vyras bandė ją susigrąžinti po santykius sugriovusios neištikimybės. Kai jos paklausiau, kodėl jis nuolatos sėdi virtuvėje, rankomis susiėmęs galvą, man buvo paaiškinta: „Jis bando išmaldauti, kad grįžčiau.“ Tą akimirką tapo tiesiog akivaizdu, kad ta pora jau peržengė ribą, kurią pasiekus dar įmanomą ką nors sugrąžinti, tačiau vėliau – nebe.
Jūsų žmona nebesieja su jumis jokių lūkesčių, be paliovos tolsta, todėl jūs – sunerimęs ir apimtas nevilties. Taip nusiteikus santykių atgaivinti, matyt, nepavyks. Ar reikalai pasistūmės pozityvia linkme, priklauso nuo to, kiek jūs abu esate pasirengę atleisti ir kaip užtikrintai pavyksta įsivaizduoti bendrą ateitį. Taigi, pagrindinis jūsų rūpestis turėtų būti kurti planus, o ne apverkinėti praeitį.
Užvis svarbiausia – neprarasti įsitikinimo, kad visos pastangos, nesvarbu, sėkmingos, ar bergždžios, nenueina veltui. Atkaklumo ugdymas yra esminė išgyvenimo sąlyga bet kuriame amžiaus tarpsnyje.
