Po dvidešimties metų, kai vaikai užaugo, vyro iniciatyva išsiskyrėme. Netrukus ėmiau bičiuliautis su kitu žmogumi, bet mūsų santykiai tebuvo epizodiniai: prireikė laiko, kol atgavau pasitikėjimą savimi. Ir štai vieną dieną sutikau Graeme‘ą.
Jis buvo patrauklus, lipšnus, be to, viengungis. Santykiams rutuliojantis, Graeme‘as prisipažino nesąs monogamijos šalininkas ir negalįs įsivaizduoti intymaus gyvenimo su viena ir ta pačia moterimi. Baisiausiai susikrimtusi nutraukiau su juo ryšius. Visgi labai greitai supratau, kaip siaubingai jo ilgiuosi, todėl, savaime suprantama, ėmiau abejoti savo sprendimo teisingumu.
Pasiūliau jam susitikti. Graeme‘as pasistengė paaiškinti, kodėl monogamija nė trupučio jo nevilioja ir netgi neatrodo priimtina. Prisipažino, kad mėgsta įvairovę ir yra įsitikinęs, jog seksas su daugiau nei viena moterimi teikia jam jėgų ir begalinį gyvenimo džiaugsmą. Taip pat užsiminė, kad šitai anaiptol nereiškia, jog tarp visų intymaus guolio partnerių negali būti tos vienintelės, kuriai jis teiktų pirmenybę.
Mes ir toliau susitikinėjome. Matyt, nesunku įspėti, jog bendravome ne platoniškai. Iš pradžių aš tikėjausi, kad pozityvus Graeme‘o požiūris į seksą kitais asmenimis ilgainiui pasikeis, tačiau galop jo atvirumas ir diskretiškumas paėmė viršų. Mes, šiaip ar taip, pradėjome gyventi kartu.
Ne visada buvo lengva. Teko išgyventi ne vieną sunkią akimirką, kol pripratau prie mudviejų gyvenimo pagal susitarimą. Tačiau kadangi pati, tiesą sakant, labai mėgstu flirtuoti, galų gale padariau išvadą, kad jei Graeme‘as taikstosi su tuo, kad po eilinio nuklydimo visada grįžtu pas jį, taip turėčiau elgtis ir aš.
Dabar mes – susituokusi pora. Kartais, aišku, mylimės, tačiau nesiliaujame miegoję ir su kitais žmonėmis. Moterį, kuri elgiasi taip, kaip aš dabar, kitados būčiau pavadinusi šliundra, tačiau tiesa ta, kad jaučiuosi laisva ir laiminga. Dar nėra tekę pagalvoti, kad seksualinį mudviejų gyvenimą ima temdyti rutina.
