Atsakyti, ar tai įmanoma, buvo bandyta ir kituose filmuose, tačiau pateiktos versijos paprastai nesutapdavo: remiantis serialo „Biuras“ („The Office“) siužetu, tai tiesiog neįmanoma, filmo „Pasiklydę vertime“ („Lost in Translation“) kūrėjų nuomone, tai visai tikėtina, o sprendžiant iš seriale „Draugai“ („Friends“) vaizduojamų epizodų, gali nutikti ir vienaip, ir kitaip, rašoma theatlantic.com.
Atsakymo į šį klausimą ieško ne tik filmų scenaristai. Kaip teigiama leidinyje „Journal of Relationships Research“ išspausdintoje naujam tyrimui skirtoje apžvalgoje, jis paprastai persekioja žmones, kurių išrinktieji turi priešingos lyties bičiulių.
Minėto tyrimo autoriai – komunikacijos metodus tyrinėjanti profesorė Eletra Gilchrist-Petty, bendradarbiaujanti su Hantsvilio Alabamos universitetu, ir Ajovos universiteto doktorantas Lance‘as Kyle‘as Bennettas. Jų surengtoje apklausoje sutiko dalyvauti 346 žmonės (jų amžius svyruoja nuo 18 iki 64 metų), kitados turėję arba ir dabar susisaistę su partneriais, kurių geriausi draugai – priešingos lyties asmenys.
Po apklausos paaiškėjo, kad priešingų lyčių asmenų draugystei nepakančiausi yra tie, kurie neseniai susižadėjo ir laukia būsimų vestuvių. Vedę ir ištekėjusios, taip pat vienišiai bei išgyvenantieji pasimatymų etapą nekaltą vyrų ir moterų bičiulystę vertina nuosaikiau. Įdomu ir tai, kad skeptišką požiūrį į priešingos lyties draugo idėją demonstruojantys asmenys, pajutę atitinkamą pavojų, labiau linkę agresyviai užsipulti partnerį, užuot susėdę pokalbio ir pamėginę konstruktyviai viską išsiaiškinti.
Kokia tikimybė, kad vyro ir moters draugystė virs romantišku ryšiu, kaip jau minėta, bandė atsakyti ne tik kelių kartų rašytojai ir režisieriai. Ši tema yra tapusi išsamių psichologinių ir sociologinių studijų objektu. (Ankstesnių tyrimų išvadose teigiama, kad tarp draugų įsiplieskianti aistra ima žlugdyti draugystę, tačiau kaip tik taip labai dažnai nutinka.)
Išimtinai platoniška vyrų ir moterų bičiulystė įprasta tapo išties neseniai. Mokslininkai mano, kad tik kelių ankstesnių kartų atstovams tokie santykiai jau nekėlė nuostabos. Vis dėlto filmuose, kuriuose vaizduojama, kaip nekaltas ryšys išsirutulioja į šį tą rimtesnio (ne tik minėtame „Kai Haris sutiko Salę“, bet ir, pvz., „Mano geriausio draugo vestuvės“ („My Best Friend‘s Wedding“), „Drugiškas seksas“ („Friends With Benefits“), „Zakas ir Miri kuria porno“ („Zack and Miri Make a Porno“), „Sugėrovai“ („Drinking Buddies“) ir kt.), tik patvirtina prielaidą, kad vyro ir moters draugystėje visada glūdi potencialas, verčiantis iš lėto skleistis žavesio kerams.
Ši populiarių filmų suponuota nuostata automatiškai verčia daryti išvadą, kad asmenys, kurių išrinktieji turi priešingos lyties draugų, privalo nuolatos būdrauti. E. Gilchrist-Petty linkusi manyti, kad kaip tik dėl šios priežasties daugelis apklausos dalyvių nurodė anaiptol nesižavintys priešingų lyčių draugystės fenomenu.
„Dėl ištisus amžius gyvuojančių įsitikinimų į vyrus ir moteris pripratome žvelgti kaip į romantiškų paskatų vienas kito atžvilgiu turinčius asmenimis ir potencialius seksualinius partnerius, – rašo mokslininkė. – Daugelis linkę bent įtarti, kad jokiam vyrui ir moteriai vien draugystės nepakaks. Ši nuomonė, kaip paaiškėjo, yra ypač paplitusi.“
Psichologė Alexandra Solomon, dėstanti Šiaurės vakarų universitete (JAV) ir vedanti „Marriage 101“ kursus, niekaip neprisidėjusi prie E. Gilchrist-Petty ir L. K. Bennetto atlikto tyrimo, pabandė pasvarstyti, ar koreliaciją tarp neigiamo požiūrio į skirtingų lyčių draugystę ir netoleruotinų arba nevaldomų pavydo apraiškų galima sieti su konkrečių žmonių nuostatomis dėl lytims derančių vaidmenų.
„Tai gali būti nelankstaus, dichotomija pagrįsto mąstymo pasekmė. Turiu pagrindo įtarti, kad daug ką lemia tyrimo dalyvių pritarimas skirtingoms lytims tradiciškai priskiriamiems vaidmenims“, – teigia A. Solomon.
Netrukus ji paaiškina, kodėl moteriai, kuriai būdingas tradicinis supratimas, partnerio draugystė su kita moterimi paprastai kelia nerimą. Tokia moteris gali būti įsikalusi sau į galvą, kad partneriui privalo būti vienintele, gebančia patenkinti bet kokius jo poreikius, todėl, jie partneris ją myli, privalo kreiptis tik į ją. Tradiciškai mąstantis vyras, savo ruožtu, gali būti užvaldytas savininko jausmų ir manyti, kad jo partnerė priklauso tiktai jam ir niekas kitas su ja bendrauti negali. (Reikia užsiminti, kad E. Gilchrist-Petty ir L. K. Bennettas, apibendrindami apklausos rezultatus, nei į dalyvių charakterio bruožus, nei į jų įsitikinimus neatsižvelgė.)
Kaip rodo tyrimo rezultatai, žmonių nuomonę čia aptariamu klausimu iš dalies lemia santykių etapas – partnerių statusas. E. Gilchrist-Petty prisipažįsta, kad labiausiai nustebo, sužinojusi, jog didžiausi priešingų lyčių draugystės skeptikai – susižadėję asmenys.
Specialistė mano, kad pastarieji, t. y. prie viengungiško gyvenimo finišo linijos priartėjusios poros, yra ypač suinteresuotos eliminuoti menkiausias santykiams iškylančias grėsmes, todėl kilus įtarimui, kad kas nors, įskaitant partnerio (-ės) draugę (-ą), gali sukliudyti vedyboms, labai sunerimsta.
Tyrimo išvadose taip pat nurodoma, kad būtent susižadėjusios poros patiria kur kas daugiau streso nei viengungiai, į pasimatymus tebevaikštantys arba jau susituokę asmenys. Etapas nuo sužadėtuvių iki vedybų yra pereinamasis laikotarpis, per kurį pradedama pratintis prie visam gyvenimui pasirinkto partnerio. Be to, kaip tik šiuo metu tenka spręsti įvairias problemas, susijusias su bendru gyvenimu ir vestuvių planavimu. Tai, anot mokslininkų, gali būti nesklandumai šeimose, nesutarimai su giminėmis, finansinės bėdos ar kt. Čia suminėti veiksniai, žinia, gali gerokai trikdyti partnerius ir net ilgam komplikuoti jų santykius.
Nuomonei, kad stresas gali būti vienas iš pavydo jausmą kurstančių veiksnių, pritaria ir A. Solomon. „Bet kuris įtampą patiriantis žmogus, galima sakyti, savotiškai regresuoja, t. y. praranda gebėjimą racionaliai ir logiškai mąstyti. Dėl streso gali sustiprėti nesaugumo jausmas, o tada kyla noras kontroliuoti aplinką ir aplinkinius, – aiškina psichologė. – Prasidėjus tapatybės kismo, santykių transformacijos ir atsakomybės perskirstymo procesams, taip pat suvokiant momento svarbą, saugumo jausmas gerokai sumenksta, ir dažnai tampa neaišku, kaip atgauti pasitikėjimą savimi. Norėdami susigrąžinti užtikrintumo jausmą, žmonės neretai ima kontroliuoti savo partnerį.“ Toks veikimo būdas nėra nei racionalus, nei logiškas, bet vis dėlto paaiškinamas, pridūrė psichologė.
A. Solomon teigiamai įvertino tyrimo autorių bandymą atskirti pavydo jausmą nuo to jausmo išraiškos. Dažnai šie reiškiniai suplakami į vieną: tarkim, posakis „pavydus meilužis“, dažnai vartojamas turint galvoje ir tokius mylimuosius, kurie linkę pavydėti, ir tokius, kurie linkę kontroliuoti partnerį. Kalbant apie pavydą kaip apie jausmą, kuris nebūtinai paskatina konkretų elgesį, gali pavykti jį pateisinti, o tai būtina, norint išsiaiškinti, kodėl žmonės ypač linkę pavydėti.
„Galbūt tai dar viena priežastis, kodėl būtent susižadėję žmonės jaučiasi pažeidžiamiausi, – svarsto A. Solomon. – Kai įsimylime ir atsiduodame kito asmens valiai, psichologiškai prie to asmens prisirišame. Partnerio buvimas persmelkia visą mūsų esybę. Žmogus, su kuriuo intymiai susisaistome, tampa toks svarbus, kad ima kontroliuoti mūsų psichiką. Todėl suprantama, kad net menkiausia smulkmena, sukeliantį minčių apie galimą to žmogaus praradimą, gąsdina ir neramina, tačiau nebūtinai paskatina kokį nors elgesį.“
Kitaip sakant, frazės „Myliu tave“ ir „Kadangi tave myliu ir tu man reikalingas, iš baimės tavęs netekti turiu tave kontroliuoti“ yra toli gražu ne tapačios.
„Apėmus pavydui esame linkę labai greitai imtis iš to jausmo kylančių veiksmų“, – sako A. Solomon. Tačiau jei šį jausmą traktuotume kaip savo emocinės būklės atspindį ir susimąstytume apie jo priežastis, tikėtina, prieitume prie racionalių išvadų. Juk ir pirmiau aptartas E. Gilchrist-Petty bei L. K. Bennetto tyrimas leidžia daryti prielaidą, kad nėra nieko blogo ar nenormalaus, jei partnerio draugystė su priešingos lyties asmeniu sukelia pavydą. Svarbiausia – kaip mes elgiamės kankinami pavydo – racionaliai, ar nelabai.
