– Kartais buvimas poroje pasidaro toks sunkus, jog nebesinori vienas kito matyti. Populiaru tai nurašyti santykių krizėms. Ar jomis tikite?
– Visuomenėje populiarios tam tikros idėjos ir viena jų kalba apie kylančias santykių krizes. Esu girdėjęs įvairių versijų, vadinasi, žmonėms jos kažką duoda. Mano patirtis rodo, kad jokių stebuklingų skaičių nėra. Sakote, veikia kažkokių dangiškų kūnų judėjimas? Kai tikime egzistuojant kažkokią baisiąją dieną „x“, leidžiame sau jausti apgaulingą saugumą. Manome dar nepriėję tų trijų ar kelerių metų krizės ribos ir viskas tariamai saugu. Žmonės apkiausta, nebesirūpina santykiais, nebedirba dėl jų, nes tam dar neatėjo kažkoks mistinis laikas. Viskas turi būti gerai lyg savaime, nors gyvenime taip nebūna. Taigi kažkam perkeliame atsakomybę. Žmonės sau leidžia nieko nedaryti, vengia kapstytis giliai savyje, nepatenkina partnerio poreikių. Pavyzdžiui, vyras nutyli, kad žmona apsileido ir jam dėl to dingo noras mylėtis. Juk reikia pratylėti ir pragyventi tą vadinamąjį krizinį laikotarpį.
– Galbūt santykių krizės laukimas kaip tik paskatina jai iš anksto pasiruošti?
– Niekas tam nesiruošia. Nemačiau, kad kažkas ruoštųsi. Kai praeina tas lauktas laikas, galima netgi susikurti dirbtino pasididžiavimo savimi ir savo santykiais jausmą. Realiai abu partneriai dėl santykių nepadarė nieko, bet štai praėjo kažkokia tariama trijų metų riba. Taip, tuomet buvo trintis, bet ji ir taip visada jautėsi. Kodėl tuomet atkreipėte į tai dėmesį? Nes portalai, žurnalai, draugai, pažįstami ir artimieji sakė, kad trijų metų krizė egzistuoja. Tai yra iliuzijos prieš, per ir po, kurios veda į menkas pastangas ir tikėjimą stebuklais. Klaidinga manyti, kad santykiai vyksta savaime.
– Ar santykių atšalimą derėtų vertinti kaip natūralų reiškinį? O gal krizė yra pats tikriausias bendro gyvenimo pabaigos ženklas?
– Žinoma, kad tai natūralus reiškinys! Krizės pasireiškia bet kuriuose santykiuose: romantiškuose, draugiškuose, tėvų-vaikų, komerciniuose. Visada einame ciklais į viršų ir į apačią. Kai atsiduriame apačioje, ji įvyksta ir tai nėra blogai – per šį laikotarpį daug kas atsisijoja. Tai gali būti pats nuostabiausias dalykas, nes nukrenta kaukės, nebėra vietos ir laiko apsimetinėti. Gaunate tam tikrą pasitikrinimą, ar santykiai jums tikrai svarbūs. Kartais santykių net nereikia gelbėti, nes tai – natūralus procesas. Gamtoje viskas gimsta ir miršta. Kažkuriame etape numirti turi ir jūsų santykiai. Tada jie arba pereina į kitą lygį, arba pasibaigia.
Pradžioje du žmonės išgyvena susipažinimo, buvimo kartu laikotarpius – yra vis nauji lygiai, kuriems nėra pabaigos. Visi santykiai paremti statymu ir griovimu: krizėje galite nugriauti, kas neveikia ir pastatyti, ką reikia. Svarbu žiūrėti į šį laikotarpį kaip į normalų reiškinį.
– Jeigu buvimas kartu nebetenkina, ar iš krizės galima išlipti tik kartu? Galbūt užtenka ir vieno partnerio iniciatyvos?
– Poroje kartais gali būti pasiskirstymas, kas labiau orientuotas į santykius. Taigi gali būti ir labiau vieno kurio vaidmuo. Netikiu, kad patys galime padaryti visiškai viską, tačiau kažkas poroje padaro daugiau. Nemanykite, kad besistengianti pusė dėl to yra geresnė. Kiekvienoje poroje turi atsirasti žmogus, kuris pakels ranką ir pasakys, kad kažkas yra ne taip. Kas dažniausiai trukdo pakeisti situaciją? Būname užsimerkę viena akimi ir laukiame, kada nemalonumai praeis. Pirmasis žingsnis į pokytį būtent ir yra pripažinimas, kad kažkas neveikia. Kol nėra aiškaus brūkšnio, kol nepasakome „stop“, niekas pasikeisti ir negali. Tada jau kelkime klausimus, kas ne taip, ar tikrai ne taip ir kas ką daro?
– Kada didžiausia tikimybė kilti krizei: kai blogai abiems, ar pakanka ir vieno nepatenkinto santykiais?
– Būna visaip. Vienam gali būti krizė, o kitam – ne. Pavyzdžiui, moteriai svarbi romantika, šios ima trūkti ir jai jau krizė, o vyrui buvo ir yra gerai. Žinoma, kartais žmonės nenori nieko matyti ir reikalingas kas nors iš šalies, kad parodytų. Atsakykite sau, kas konkrečiai toje situacijoje jums netinka ir pasižiūrėkite, koks yra jūsų indėlis, kokia atsakomybė. Viskas yra tik apie jus, čia tik jūsų reikalas. Pabrėžiu – ne su partneriu kažkas blogai, o su jumis. Situaciją spręsti galite įvairiais būdais, bet prisiimti atsakomybę būtina. Situacija, kurioje esate, yra jūsų rankų darbas. Niekas kitas nieko nepadarė, nesukūrė, neatvedė ir neliepė daryti.
Poroje augame skirtingais tempais. Mūsų poreikiai laikui bėgant taip pat keičiasi. Įvardinkite ryškiausias įtampos santykiuose priežastis.
Priežastis numeris vienas – iliuzijos. Žmonės nesusituokia vieni su kitais, netgi nepradeda santykių vieni su kitais. Jie gyvena su iliuzijomis, su įsivaizduojamais žmonėmis, su tuo, kokie šie turi būti (tarkime, tik geri ir švelnūs), kaip jie turėtų ar neturėtų elgtis. Susituokus su tokia mistine iliuzija, anksčiau ar vėliau pasimato tikrasis žmogus – ištinka šokas: „Su kuo aš gyvenu, kas jam nutiko?“ Jūsų partneris yra visoks ir nieko jam nenutiko. Mes nuo pradžių esame, kokie esame, tik kitas to matyti nenori. Pats tikriausias aklumas. Sakote, kad sutuoktinis pasikeitė? Nepasikeitė.
Kiekvieną savaitę savo klientams tai įrodau. Žmonės grįžta į pačią pradžią ir pamato, kad jų mylimasis buvo lygiai toks pats. Tiesiog buvo nepatogu tą matyti. Mes taip sutverti, kad santykių pradžioje apakintų hormonai – kitaip išvis jų nesukurtume. Visi pradžioje meluojame, slepiamės, būname „gražesni“. Tai normalu ir tai praeina. Visada reikia suprasti, kad tai praeina.
– Ką patartumėte krizės ištiktai porai, kuri dėl pašlijusių santykių vis nesiryžta susituokti? Ar tikrai įsipareigoti oficialiai turėtume tik išsprendę visas esamas problemas?
– Noras tuoktis ar nesituokti ir santykių krizė neturi nieko bendro. Jeigu nenorite tuoktis, visada tam rasite priežastį. Jei tikrai norite, tikėsite santuokos galia sumažinti krizių skaičių. Besipykstanti pora bijo, kad santuokoje barnių kils dar daugiau? Sustokite ir paklauskite savęs, ar tikrai išgyvenate krizę. Atsakymas greičiausiai bus neigiamas. Net 80 proc. taip negatyviai savo santykius matančių žmonių klysta. Vien dėl to, kad sutapo kažkoks mistinis laikas, dar ne krizė. „Krizės“ terminą labai mėgsta amerikiečiai, bet jie hiperbolizuoja ir kitus dalykus: suskaudo galvą – jau migrena, pasidarė liūdna – depresija. Mano šeimoje kiekvieną savaitę krizė, nes aiškinamės, pykstamės. Ar dėl to reikia skirtis? Menkiausias nesusipratimas dar ne krizė. Iš neturėjimo ką veikti ieškote, ką spręsti. Vadinasi, jūsų gyvenimas nuobodus. Geriau eikit pasimylėti! Vos mažiau nei 20 proc. porų iš tikrųjų išgyvena šį sunkų santykių laikotarpį.
– Kartais savo nesutarimus bandome išspręsti šeimos pagausėjimu. Ar vaikų turintys partneriai labiau apsaugoti nuo šių nemalonių išgyvenimų?
– Krizę bandyti spręsti vaikais yra nieko neišsprendžiantis atidėliojimas. Dažnai santykiai ima klibėti po kokių dvidešimties metų, kai vaikai jau užauginti. Pora, kuri buvo įpratusi rūpintis tik atžalomis, nebežino, kaip gyventi vienas su kitu. Jie iš naujo turi susipažinti, nes kartu seniai nebuvo. Priešingu atveju, kuo greičiau išspirtų vaikus į savarankišką gyvenimą ir jaustųsi laimingi. Dabar santykiuose vienas gyvena su vaikais ir kitas gyvena su vaikais. Tiesiog taip jau sutapo, kad vaikai tie patys. Reikia iš naujo pradėti santykius ir tai nėra krizė. Žmonės keičiasi, jų norai ir galimybės taip pat. Kartais poroje įsiterpia trečias žmogus – tokia realybė. Jeigu vyras susirado meilužę, sustokite ir pagalvokite, ar tikrai duodate jam tai, ko reikia. Jeigu ši situacija jums tinka, pasakykite „ačiū“ kitai moteriai. Jeigu netinka, prisiimkite visą atsakomybę ir veikite.
