Deja, nutinka ir taip, kad net tyriausi siekiai ir troškimai neapsaugo nuo klystkelių, o vienintelė užginto svaigulio akimirka iš esmės pakeičia supratimą apie meilę ir gyvenimą.

Nors atrodo, kad išdavystė – niekaip nepateisinama, keletas moterų portalui „Men‘s Health“ sutiko papasakoti joms nutikusias istorijas, paaiškinti savo veiksmų priežastis ir net pamėginti įrodyti, kad tada priimtas sprendimas buvo teisingas.

***

„Jau ilgą laiką gyvenau su žmogumi, kurį drąsiai galėčiau apibūdinti kaip patį baisiausią individą, kurį kada nors teko sutikti. Jis kelis kartus buvo man neištikimas. Buvau su juo, nes pasitikėjimas savimi buvo išgaravęs iki paskutinio lašo. Norėjau skirtis, tačiau maniau, kad nieko geresnio nesutiksiu, be to, geresnio ir nesu verta.

Tik netikėtai pastebėjau, kad vienas bičiulis ėmė rodyti man dėmesį. Sykį mudu išsiruošėme kiek prasiblaškyti. Šiek tiek išgėrėme, pralinksmėjome ir viskas baigėsi tuo, kad kartu atsidūrėme vienoje lovoje – permiegojome. Jei ne tas vaikinas, sugebėjęs man priminti, kad galiu būti geidžiama, dievinama, ir įrodęs, kad esu verta geresnių santykių, taip ir nebūčiau radusi savyje drąsos palikti žmogų, su kuriuo gyvenau. Pora su tuo bičiuliu mes netapome, bet lig šiol puikiai bendraujame.“ (Kasi, 23-ejų metų)

***

„Kartą mums su vaikinu teko ilgam išsiskirti – pagyventi atskirai. Nejučiomis ėmiau suvokti, kad man jo nebereikia, kad ir be jo esu laiminga. Kaip tik tada išpuolė proga susitikti savo buvusįjį. Linksminomės bare. Jaučiausi kiek apsvaigusi nuo alkoholio ir paprašiau jo nuvežti mane namo. Visgi namo aš negrįžau. Užsukome pas jį ir mylėjomės.

Nubudau gal kokią ketvirtą valandą ryto. Iš karto apėmė šokas, pasišlykštėjimas savimi. Išėjau iš jo buto laikydama rankoje drabužius. Vilkėjau vien jo marškinius. Vaikštinėjau po bendrabučio koridorius ir laukiau, kol atvažiuos taksi. Tada man atrodė, kad gyvenimas dar niekada nebuvo taip baisiai sujauktas.

Nuo to vakaro pradėjau ypač vertinti savo vaikiną, stengiausi gerbti jo jausmus, juo žavėjausi. Jei ne ta neištikimybė, mūsų santykiai gal būtų ir nutrūkę. Man atsivėrė akys: suvokiau, kaip stipriai jį myliu.“ (Jennifer, 21-ų metų)

***

„Neištikimybė padėjo man suvokti, kiek mažai dėmesio sulaukiu iš savo vaikino. Jis daug mieliau leido laiką su draugais nei su manimi. Kai pasakydavau, kad ketinu su kuo nors užsibūti mieste, jis teištardavo: „Smagiai pasilinksmink.“ Jam buvo tas pats, ar aš esu su juo, ar su kažkuo kitu.

Kartą su vienu vaikinu vidury nakties nusigavome net iki Kanados. Saviškiui apie tokį planą buvau pranešusi iš anksto, tačiau jis ničnieko neklausinėjo. Tada man toptelėjo į galvą, kad metas kažką keisti. Netrukus susipažinau su dabartiniu savo sužadėtiniu. Tada ir ryžausi skirtis su tuometiniu vaikinu. Aš visiškai dėl nieko nesigailiu.“ (Ally, 22-ejų metų)

***

„Kol mokiausi mokykloje, draugavau su vienu vaikinu. Mūsų santykiai, tiesą sakant, tai nutrūkdavo, tai vėl atsinaujindavo. Visgi įstojus į koledžą jie galutinai baigėsi. Praėjus trejiems metams susibičiuliavau su fantastišku vaikinu. Mes nesunkiai rasdavome bendrą kalbą, mėgome tokią pat muziką, mūsų pasimatymai buvo fantastiški, o seksas – siautulingas. Mane vis apimdavo įsitikinimas, kad esame skirti vienas kitam.

Ir štai vieną popietę, eidama į biblioteką, kone kaktomuša susidūriau su savo buvusiuoju. Jis palydėjo mane iki bibliotekos, tada prisėdo greta ir tarp mūsų užsimezgė gyvas pokalbis apie praeitį. Į bendrabutį grįžome labai vėlai, tačiau jis vis tiek pakvietė mane užsukti ir pratęsti pokalbį. Vos tik užsivėrė durys, sukibirkščiavo aistra ir po akimirkos mes, nusimetę visus drabužius, jau voliojomės ant grindų. Jau kitą dieną išsiskyriau su tuometiniu vaikinu. O kaipgi susiklostė santykiai su mokyklos laikų meile? Po keturių mėnesių mes susituoksime.“ (Brittany, 26-erių metų)

***

„Buvau neištikima draugui, kai teko pagyventi atskirai. Jau kelis mėnesius nesiliovė barniai. Jis buvo labai toli, mes vargiai bendravome, atrodė, kad pokalbiai su manimi jam tėra tuščias laiko gaišimas.

Tada susipažinau su vienu vaikinu ir man atrodė, kad geresnio nė būti negali. Su juo jaučiausi tiesiog puikiai, nors jokio fizinio kontakto ir nebuvo. Iš karto supratau, kad tai man skirtas žmogus, tačiau formaliai buvau susisaisčiusi su kitu, todėl jaučiausi ypač sutrikusi. Galop mes pasimylėjome ir aš nutariau skirtis su tuometiniu vaikinu. Su naujai sutiktuoju mes iki šiol kartu. Netrukus ketiname kartu įsikurti. Su juo aš ir dabar jaučiuosi taip, kaip santykių pradžioje. Nemanau, kad būtume likę kartu, jei nebūčiau sulaužiusi ištikimybės.“ (Elizabeth, 21-ų metų)

***

„Buvau neištikima pirmajai savo gyvenimo meilei. Prieš tai jis buvo man neištikimas, bet aš atleidau. Bėgant laikui ėmiau suvokti nebegalinti leisti, kad kas nors mane kontroliuotų. Mano kantrybė buvo pasiekusi ribą. Daromas spaudimas buvo toks stiprus, kad, galima sakyti, įstūmė į kito vaikino glėbį. Pastarasis puikiai žinojo, kaip stipriai mane žlugdė tuometiniai santykiai, mat buvo geriausias mano draugas ir mudu viską vienas kitam papasakodavome. Taigi, vieną vakarą pasijutau geriausio savo draugo glėbyje ir anaiptol nepasistengiau iš jo ištrūkti.

Kai viskas baigėsi, jaučiausi kalta, bet, kita vertus, savęs nekaltinau. Kaltinau savo vaikiną. Su juo nepatyriau nei meilės, nei pripažinimo, todėl ir leidausi ieškoti jų kitur. Nesąmoningai nujaučiau, kad vienintelis dalykas, galintis privesti mudu prie skyrybų, yra koks nors lemtingas nusižengimas, kurio jis negalėtų nei atleisti, nei pateisinti. Praėjus keletui dienų aš viską prisipažinau ir jis man, aišku, neatleido. Mes išsiskyrėme, bet nuo to laiko jaučiuosi neapsakomai laiminga. Be jo tiesiog ėmiau žydėti. Šitai nutiko tik todėl, kad buvau neištikima, bet aš tikrai nesirengiu atsiprašinėti.“ (Gabby, 24-erių metų)

***

„Po maždaug trejų draugystės metų mano vaikinas ėmė vis labiau mane ignoruoti, nustojome mylėtis, galiausi dingo ir bet koks fizinis kontaktas. Tačiau aš su viskuo taiksčiausi, kadangi šiaip jau mes atseit puikiai sutarėme ir per daug nesipykome, todėl viskas tarsi turėjo būti gerai. Visgi ilgainiui ėmiau mąstyti, ar ne aš kalta dėl santykių atšalimo. Galbūt dėl kokios nors priežasties tapau mažiau aistringa? Visgi pokalbis su vienu kolega privertė pamiršti tokias abejones. Nekantriai laukdavau kiekvienos darbo dienos (nors šiaip jau to darbo nekenčiau), o pamačiusi jo pavardę naujai gautų el. laiškų sąraše, suspurdėdavau iš džiaugsmo. Deja, jis buvo susižadėjęs, todėl maniau, kad ta menama simpatija tebuvo saviapgaulė. Be to, juk ir pati nebuvau laisva.

Visgi mūsų pokalbiai pamažu peraugo į flirtą. Dar po kiek laiko ėmėme bučiuotis. Kelio atgal jau nebuvo nei man, nei jam. Kuo daugiau laiko praleisdavome kartu, tuo geriau suvokėme, kokie iškreipti oficialūs mūsų santykiai. Aš vėl pajutau tikrą gyvenimo džiaugsmą, norėjosi kuo daugiau bendrauti, susitikti senus draugus, pasinerti į veiklą, kurią kažkodėl buvau užmetusi. Neištikimybė privertė mane suvokti, kokia katastrofa buvo virtęs gyvenimas ir kokia buvau nelaiminga. Gailiuosi, kad taip pasielgiau, tik todėl, kad nemėgstu skaudinti žmonių, tačiau bent tapo aišku, kad ir taip nebuvome laimingi. Esu be galo laiminga, kad sutikau kitą žmogų. Džiugu ir tai, kad visi sako, jog puikiai vienas kitam tinkame. Taip mano ne tik mano, bet ir jo draugai.“ (Katie, 24-erių metų)

***

„Susitikinėjau su vienu savo kolega. Bičiulystė buvo ką tik užsimezgusi. Maždaug tada bendradarbių gretas papildė viena mergina. Ji aiškiai davė suprasti, kad jaučia man simpatiją, tačiau santykiai su moterimis man buvo terra incognita, be to, tikinau save, kad mane domina vien tas kolega. Jis, beje, pareiškė nenorįs, kad kas nors sužinotų apie mūsų ryšį, o bėgant laikui ėmė darytis vis labiau nepakenčiamas. Vieną dieną kažkokios piktdžiugos apimta pasimylėjau su pirmiau minėta mergina. Šitai įvyko mano automobilyje. Su kolega netrukus išsiskyrėme, o su mergina ėmė klostytis kuo puikiausi santykiai. Jau beveik porą metų mes gyvename kartu. Tik neištikimybės dėka suvokiau, kad man patinka ne vien vyrai, bet ir moterys.“ (Jenna, 23-ejų metų)

***

„Maždaug prieš porą metų buvau neištikima dabartiniam savo sužadėtiniui. Tada mes išsiskyrėme ir aš ėmiau bendrauti su kitu vaikinu. Visgi vėliau, kaip suprantate, mes susitaikėme (juk dabar esame susižadėję). Labai gailiuosi, kad šitaip jį įskaudinau, tačiau dabar galiu tvirtai pasakyti, kad mano sprendimo susituokti netemdo nė menkiausia abejonė. Manau, man buvo būtina atsikratyti bet kokių būgštavimų, nes dvejonės – pats prasčiausias palydovas žengiant prie altoriaus. Aš vis dar jaučiu kaltę dėl savo poelgio, tačiau, kita vertus, džiaugiuosi, kad taip atsikračiau bet kokių klausimų ir bet kokio smalsumo, galinčio sugriauti darnų šeimos gyvenimą.“ (Denise, 24-erių metų)

***

„Visada tikėjau, kad posakis „Kuprotą tik grabas ištiesins“ šimtu procentų pasitvirtina. Kitaip tariant, maniau, kad tas, kuris kartą buvo neištikimas, nebėra vertas pasitikėjimo. Tik ar tikrai? Ištekėjau būdama labai jauna. Ir aš, ir mano vyras augome ypač religingose šeimose. Labai greitai mūsų santuokos ateitis ėmė niauktis, nes mano vyrą (dabar jau buvusį) apniko abejonės, ar iš tiesų jį traukia moterys. Aš gi susipažinau su žmogumi, kurį tirai traukiau. Jis privertė mane pasijusti geidulinga, aistringa, gražia ir mylima. Nepaisydama pasenusių vyro įsitikinimų, kad privalome likti nelaimingai susituokę, kadangi esame davę santuokos įžadus, aš nutariau skirtis. Po metų vėl ištariau „Taip“ ir jau kelis metus jaučiuosi labai laiminga naujoje šeimoje. Abipusė meilė teikia neapsakomą džiaugsmą. Dabar sunku patikėti, kad visa tai galėjau paaukoti vien dėl prietarų ir vienpusiško požiūrio į neištikimybę. Nelaimingų mano istorijoje nėra. Buvęs mano vyras dabar gyvena su partneriu, o susivokti ir susitaikyti su tikrąja lytine tapatybe jam padėjo įvairios pagalbos grupės.“ (Rose, 26-erių metų)

***

„Gyvenimas su Bradu ėmė panėšėti į nuolatinį emocinį smurtą. Mūsų santykiai tapo iš esmės destruktyvūs, o jis ir toliau manė esąs nepamainomas. Gyvenome viename bute su keliais gerais jo draugais. Su vienu iš jų susibičiuliavau ir aš. Jo vardas buvo Ryanas. Iš pradžių žvelgiau į jį tik kaip į draugą. Net mintis apie kokius nors rimtesnius santykius buvo man svetima. Visgi palaipsniui ėmiau suprasti, kad su Ryanu jaučiuosi laiminga, o Bradas mane tik skaudino. Žinojau, kad reikia skirtis, tačiau kai tik užvesdavau apie tai kalbą, jis imdavo rėkti, verkti, grasinti ir maldauti, kad jo nepalikčiau, kol aš nusileisdavau.

Visgi aš ir Ryanas peržengėme raudonąją liniją. Manau, kad tai ir tapo postūmiu, padėjusiu galutinai nutraukti santykius su Bradu. Nežinau, ar šitaip Ryanas ir turėjo atsirasti mano gyvenime, bet mes iki šiol dviese, nors nuo tų įvykių jau prabėgo ketveri metai. Dar niekada nesijaučiau tokia laiminga. Nors apie tokį scenarijų tikrai nesvajojau, tačiau kaip tik taip likimas suvedė mane su būsimu vyru. Manau, kad taip turėjo atsitikti, štai ir viskas.“ (Mary, 26-erių metų)

***

„Dvejus metus trukusioje draugystėje neliko nieko romantiško. Susipažinome, kai buvau ypač nepasitikinti savimi, todėl suvokimas, kad kažkas bent iš tolo manimi domisi, sukėlė tikrą šoką. Jis elgėsi su manimi taip, tarsi būtų buvę savaime suprantama, kad visada beatodairiškai tenkinsiu jo norus. Galop nuo to pavargau. Ištikimybę sulaužiau su vaikinu, privertusiu patikėti, kad galiu būti geidžiama, kad manęs verta siekti, o ne laikyti savaime suprantamu dalyku. Neištikimybė sugrąžino pasitikėjimą savimi. Tada aš supratau, kad tikrai rasis žmonių, kurie mane mylės ir manęs geis daug labiau nei tuometinis vaikinas.“ (Chelsea, 22-ejų metų)

***

„Neištikimybę laikau vertingiausia savo patirtimi. Tik žengusi šį žingsnį pagaliau supratau, kas iš tiesų esu. Žinoma, taip pasielgdama įskaudinau žmogų, kurį be galo gerbiau, ir dėl to gailiuosi, tačiau vis tiek tai buvo teisingiausias mano sprendimas. Santykiams su tuometiniu vaikinu, aišku, buvo padarytas galas, nes aš nusprendžiau likti su tuo žmogumi, kuriuo susiviliojau. Bėgant laikui suvokiau, kad viskas, kas nutiko, nutiko ne dėl jo, ir jo man tikrai nereikia. Vadinasi, problemos kilo ne dėl vaikinų. Juk nė vieno negalėjau padaryti laimingo tik todėl, kad pati nesijaučiau laiminga.

Neištikimybė nesuvedė manęs su viso gyvenimo meile, tačiau privertė paanalizuoti savo jausmus ir pamėginti susikurti laimę pačiai, jaučiant atsakomybę už savo gyvenimą. To padaryti man niekada nesisekė. Gal todėl, kad užtikrintai jaučiausi tik turėdama vaikiną. Vyro buvimas šalia man teikdavo savotišką ramybę. Užtat dabar esu viena, bet neapsakomai laiminga. Gal viskas ir galėjo nutikti kitaip, tačiau tikros laimės pojūtis pripildė gyvenimą džiaugsmo. Tos laimės aš tikrai nebūčiau susikūrusi, jei nebūtų nutrūkę santykiai su vaikinais.“ (Lee, 23-eų metų)

***

„Kai mokiausi koledže, trejus metus draugavau su vienu vaikinu. Ilgainiui mūsų santykiai tapo tiesiog apgailėtini, jis kiekviename žingsnyje mane kontroliavo. Atėjo suvokimas, kad šitaip tęstis nebegali. Iki mokslų baigimo buvo likęs mėnuo. Vieną vakarą, grįžusi iš darbo, paskambinau jam, norėdama sužinoti, ar galime susitikti. Jis neatsiliepė. Susisiekti nepavyko ir po dvidešimties minučių. Tada aš nutariau nueiti pas draugus, surengusius vakarėlį.

Vos tik atėjusi, ėmiau bendrauti su ypač patraukliu, smagaus būdo vaikinu. Šnekučiavomės ištisą valandą. Išjungiau telefoną: nutariau, kad santykius su vaikinu išsiaiškinsime ryte. Vakarėlyje sutiktas draugužis nepaliovė manęs linksminęs ir, aišku, žavėjęs. Buvau su juo iki pat vakarėlio pabaigos. Vėliau mes užsidarėme jo kambaryje. Jis ėmėsi iniciatyvos, man nė nespėjus susivokti. Apie tai, kas nutiko, ėmiau galvoti tik tada, kai vežė mane namo. Buvo devinta valanda ryto, abiejų kaklus puošė bučinių paliktos kraujosruvos, o mano telefonas informavo apie 10 praleistų skambučių. Šiaip taip užmaskavau kraujosruvas, be jokių paaiškinimų išsiskyriau su vaikinu ir jau po poros dienų išsirengiau į pasimatymą su nauja simpatija. Per mėnesį abipusis susižavėjimas peraugo į meilę. Tai yra prieš dvejus metus nutikusi istorija, bet mes lig šiol kartu, pasiryžę nesiskirti visą likusį gyvenimą.“ (Emily, 24-ejų metų)

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (336)