Su buvusiu vyru susipažinome labai jauni, ėmėme susitikinėti. Intymiai suartėjome, buvome vienas kitam pirmi. Susituokėme. Tačiau vyras nuo vaikystės sirgo ir tėvų buvo labai prižiūrimas ir lepinamas. Ypač mamos ir vyresnių seserų. Nuolatos kišdavosi į mūsų santykius, pykčius.

O pykomės daug, nes pripratęs buvo būti prižiūrimu, bet ne rūpintis kitais. Nors ir geras, ramus jo būdas, tačiau pastovi šeimos globa erzindavo vis labiau. Viską apipirkdavo, maisto pagaminto mums pridėdavo, pastovūs skambučiai vedė iš proto. Galiausiai bandydami paskutinį kart išgelbėti savo santykius susilaukėme dukrelės.

Labai jos laukėme, visą tą laiką jis labai rūpinosi, kad nieko netrūktų. Dalyvavo gimdyme, nukirpo virkštelę. Spaudžiama aplinkybių išėjau dirbti kai vaikui buvo 1 metai. Jis dirbdavo rytais, o vakare į darbą išeidavau aš. Prasidėjo pykčiai, nes savo išeiginėmis dienomis „darydavau“ tvarkas, o kai išeidavau į darbą jis būdavo tik su vaiku. Vėl eilinės išeiginės, vaikas lovytėje visą dieną, aš tvarkausi. Pas tėvus niekada neatsisakydavo padėti, o namuose jokios naudos iš tokio vyro. Ir aš jį išvariau pas tėvus ne pirmą kartą, bet, deja, paskutinį. Maniau, kad jis kovos dėl mūsų, parodys, kad esame mes jo šeima. Bet jis nebegrįžo.

Kaip vėliau paaiškėjo, kad kol jis gyveno pas tėvus, jį guodė jo draugė, su kuria jis ir susitikinėjo pastarąjį laiką. Viduj miriau, tikėjausi, kad pavyks jį susigrąžinti, nes be galo jį mylėjau. Tačiau po ilgo mėtymosi tarp jos ir manęs, išsiskyrė su manimi ir neužilgo ją vedė. Vaikui ir man buvo baisi trauma, vaikui ir dabar tęsiasi pasekmės, diagnozuotas elgesio ir emocijų sutrikimas.

Po trijų metų pykčių dėl vaiko lankymo ir minimalaus bendravimo, jis vėl atvažinėja, miega su manimi, o ji tuo tarpu išvykusi dirbti į užsienį. Ir vėl viduj baisi audra, kurios negaliu suvaldyti. Vaiku jis rūpinasi mažai, rūpestis ir meilė daugiau pasireiškia žodžiais, o ne veiksmais, o pas mane atvažiuoja pats sau negalėdamas atsakyti kodėl. Tuo mane dar labiau įmesdamas į pasimetimą. Nepadedama man veiksmais dėl vaiko, nes su vaiku turiu daug problemų dėl minėto sutrikimo. Ir dar žaidžia mano jausmais, žinodamas, kad man jie neišblėso.

Patarkite, prašau, ar man tikėtis dar kažko iš šitų santykių, ar visgi geriau drastiškai juos braukti. Nes privalau susitvarkyti savo vidų, kitaip negalėsiu padėti vaikui pasveikti. Ačiū.

Viktorija (vardas pakeistas)