Mūsų meilės istorija prasidėjo labai seniai, kai dar buvome jauni, o mūsų galvų nepuošė žili plaukai.
Buvau trečio kurso studentas, kai sutikau ją – žavią, protingą merginą. Atsimenu kiekvieną detalę, kai pirmąkart išvydau ją. Tąkart sėdėjau palinkęs prie knygos ir ruošiausi egzaminui universiteto bibliotekos skaitykloje.
Buvo tokia tyla, jog, rodos, galėjai išgirsti tolimiausiame salės kampelyje praskrendančią musę. Staiga šią tylą perskrodė garsus juokas. Atsisukęs pamačiau dvi merginas, kurios stengėsi susilaikyti nesijuokusios, tačiau joms sunkiai sekėsi. Mano žvilgsnis sustojo ties viena iš jų: tamsūs stori plaukai susegti į kuodelį viršugalvyje, ryškiai šviečiančios mėlynos akys, graži šypsena. Ji dėvėjo mėlyną suknelę, pabrėžiančią laibą liemenį. Bibliotekininkė liepė merginoms nusiraminti arba išeiti. Jaunosios damos kvatodamos išėjo iš bibliotekos. Akimis sekiau kiekvieną jos žingsnį iki durų. Joms išėjus iš patalpos, mano akyse vis sukosi ir sukosi jos vaizdinys. Negalėjau jos išmesti iš galvos. Ateinančias savaites kasdien jos dairiausi universitete, bibliotekoje, tačiau veltui. Buvau beprarandąs viltį ją sutikti dar kartą.
Vieną vakarą tėvas paprašė užsukti į mūsų restoraną paimti kelis dokumentus. Nuvažiavus į vietą netikėtai sutikau ją. Tačiau visai kitame amplua nei tikėjausi. Ji plovė vyrų tualeto grindis. Aš sustingau. Visos mano svajonės, susikurtas vaizdinys apie ją sudužo... Stovėjau ir stebėjau, kaip ji baigia plauti grindis. Negalėjau pajudėti iš vietos. Ji, atsisukusi į mane, kažką pasakė, bet aš nesuvokiau tų žodžių...
Tuo metu pats buvau simpatiškas vaikinas, tėvams sekėsi verslas, tad turėjau nemažai pinigų. Galėjau gauti bet kurią merginą. Tačiau niekada nežiūrėdavau į valytojas. Ir iki tol niekad nebūčiau pagalvojęs, kad įsižiūrėsiu... Tuomet buvau arogantiškas, gyvenimo išlepintas pasipūtėlis, dėl ko iki dabar jaučiu sąžinės graužatį... Jai išeinant pro duris nevalingai sugriebiau jos ranką. Ji atsisuko į mane išsigandusiu žvilgsniu. Žiūrėjau jai į akis ir kažkas mano širdyje apsivertė... Atrodė, jog galvoje sukasi tūkstančiai minčių. Supratau, kad ši, prieš mane stovinti moteris, buvo lyg likimo pokštas, lyg išbandymas man. Visa širdimi jaučiau, jog ji mano gyvenimo moteris, nors visai jos nepažinojau. Pakviečiau po darbo išgerti kavos. Tačiau ji spyriojosi, nenorėjo sutikti. Galiausiai šiaip ne taip įkalbinau.
Abu gėrėme kavą ir kalbėjomės. Atrodė, jog esame pažįstami nuo vaikystės. Sužinojau, kad ji atvykusi iš Sankt Peterburgo. Jos mama pabėgusi su kitu vyru, kai ji dar buvo visai mažutė. Augo su lietuviu kareiviu tėčiu, tačiau jam mirus, liko vienui viena. Prieš kelis metus atvyko pas tėčio seserį, kur glaudžiasi iki šiol. Didelė šeima gyvena dviejuose mažuose kambariukuose. Ji miega ant čiužinio mažytėje virtuvėlėje, tačiau labai džiaugiasi suteikta pastoge. Kadangi reikia pragyventi ir susimokėti už mokslus. Ir nesvarbu, kad ji mokosi aukščiausiais balais, po paskaitų, naktimis ir savaitgaliais turi dirbti per kelis darbus valytoja, kad išsilaikytų.
Mane jos istorija stipriai paveikė. Vėliau tapome pora. Norėjau finansiškai padėti, tačiau ji kategoriškai atsisakė priimti pagalbą. Viską norėjo užsidirbti pati. Jaučiau kaip su kiekviena diena ją myliu labiau ir labiau. Galiausiai pasipiršau. Tačiau su tėvais iki tol buvau nesupažindinęs. Ne dėl to, kaip jūs pagalvojote. Bijojau, kad mano tėvai neįskaudintų jos, norėjau ją apsaugoti nuo bereikalingo skausmo. Tačiau mano būsimoji žmona norėjo su jais susipažinti.
Išaušo susitikimo diena. Nuvykus pas tėvus, jie atpažino savo buvusią darbuotoją. Vakaras buvo siaubingas. Jie negalėjo patikėti, kad aš ruošiuosi vesti „kažkokią atvykėlę bemokslę valytoją, visai ne iš mūsų socialinio sluoksnio“. Jie liepė pasirinkti arba juos, arba ją. Aš pasirinkau savo gyvenimo meilę. Žinoma, skaudu buvo išsiskirti su tėvais, tačiau neturėjau kito pasirinkimo. Mano tėvai vestuvėse nedalyvavo, baigėsi ir jų finansavimas. Dėl gyvenimo meilės teko pačiam susiimti ir ne tik studijuoti, bet ir sunkiai dirbti po darbo. Kadangi žmona laukėsi, turėjau dirbti už du.
Pirmi metai buvo katastrofiški. Trūko pinigų viskam, po to, gimė mūsų pirmagimė. Glaudėmės trise kelių kvadratinių metrų kambarėlyje. Tačiau mes nepasidavėme. Kovojome už savo laimę. Galiausiai abu baigėme geriausiais balais universitetus, gavome ganėtinai gerus darbus.
Galėjome sau leisti nusipirkti nedidelį butuką. Metai bėgo, mano žmona kasdien manęs prašė atleisti tėvams, tačiau aš negalėjau. Mūsų dukros augo taip ir nemačiusios senelių. Netikėtai artimoje aplinkoje įvyko didelė nelaimė, privertusi mane dar kartą perkainoti vertybes. Po daugiau nei dešimt metų tylos, nuvykau pas tėvus ir atsiprašiau jų. Jie irgi atsiprašė. Pradėjome vėl visi bendrauti. Iš pradžių tėvai gan šaltai elgėsi su mano žmona, nors anūkes dievino. Tačiau artimiau pažinę mano gyvenimo meilę, jie suprato, kad ji yra nuostabi moteris ir kaip jie klydo vertinę ją pagal socialinį sluoksnį, darbą...
Visi klystame, mes praradome dešimt metų, tačiau pasitaisėme. Tad palinkėčiau visiems kovoti už savo meilę ir suvokti, kad niekada nevėlu atsiprašyti ir prisipažinti klydus.
