Štai dar keli psichoanalitiko patarimai, kurie padės sustiprinti santykius ir išvengti dramatiškos kulminacijos.

1. Partnerio pyktis, tai siekis apsiginti. Pastebėta, jog žmogiškos būtybės, labiau prisimena įžeidimus nei džiaugsmus, nusivylimus nei malonumus ir t.t. Tokiu būdu, didėjant ir kaupiantis kančiai, nemaloniems išgyvenimams bei vis dažniau juos prisimenant, partneriai neišvengiamai ima tolti vienas nuo kito ir užsidaro jausminėje vienatvėje. Šią situaciją keičiančio terapinio metodo esmė yra tokia: į agresyvias partnerio išraiškas žiūrėti kaip į bandymus išsaugoti save, gintis. Toks požiūris leidžia kur kas geriau jaustis ir lengviau atlaikyti konfliktus nei manymas, kad antroji pusė tyčia siekia mus įskaudinti ar padaryti bloga.

2. Prisiminkite gerus laikus. Kitas patarimas yra prisiminti giedrus, laimingus laikus, kai rodydavote vienas kitam švelnumą, buvote gyvi ir kupini aistros. Pakartodami tuos pačius dalykus, atgaivinate senas patirtis, tad vėl iškyla pozityvūs jausmai. Priminkite vienas kitam kokie buvote, parodykite, kad iš esmės tokie esate ir iki šiol. Meilė yra labai gyvybinga, tereikia padėti jai atsitiesti.

3. Suprasti ir priimti. Stenkitės suprasti ir priimti kitą. Santykiai yra vieta, kur gerbiamos charakterių ir asmenybių skirtybės. Priėmimas, suprantama, neturi virsti savęs išsižadėjimu, vergiškumu, nesugebėjimu išreikšti savo nuomonę ar asmenybę.

4. Atsakomybė visada yra asmeninė. Manymas, kad kitas savo elgesiu, pozicija ar mąstymu yra atsakingas už judviejų laimę ir darną, yra klaidingas poros santykių ar šeimyninio gyvenimo suvokimas. Kiekvienas esame atsakingi už pačius save, tačiau neretai asmeninės problemos ir neišspręsti vidiniai konfliktai užverčiami mylimam žmogui, tokiu būdu, vietoje vienos, turime jau dvi nelaimingas būtybes.

5. Nustoti kaltinti. Pamažu vis geriau pažįstant kitą, natūraliai imame pastebėti daugiau ir daugiau trūkumų, netobulumų, neatitikimų. Kasdienis gyvenimas gali sumažinti romantiką, senka antros pusės idealizavimas. Galiausiai suvokiame, kad neįmanoma įgyvendinti to, apie ką svajojome. Kitas tapo tarsi visai ne tuo asmeniu, atrodo, kad viskas griūva ir, aišku, kaltas yra partneris. Tai jis apvylė, yra nesubrendęs ir t.t. Tačiau vargu ar tuo metu atliekame savęs pačių kritišką analizę, abejotina, jog objektyviai pasveriame savo elgesio ir lūkesčių adekvatumą. Atminkime, kad kito kaltinimas pasiekia vienintelį rezultatą: verčia jį jaustis vis labiau kaltu ir netinkamu.

6. Atsisakyti būti auka. Deja, kai santykiuose kas nors nesiseka, kyla pagunda vaizduoti auką. Nenorima eiti į kompromisus dėl savo poreikių, dėl savo asmeninio teisumo jausmo, dėl savo asmeninio tiesos suvokimo. Kiekvienas įsitikinęs, kad pirma visko yra jo jausmai, svarbiausia, kaip jis ar ji jaučiasi. Jei nutinka priešingai, save laiko nekalta auka.

7. Sakyti sau tiesą. Santykiai apskritai yra ta vieta, kur daugiausia apsigaunama, kur stengiamasi įgyvendinti visokius mitus, tikėjimus, svajones, neturinčius nieko bendra su tikrove.

8. Atsisakyti tobulumo idėjos. Mums, žmogiškoms būtybėms, tobulumas nėra prieinamas, tai fikcija, utopija, saviapgaulė. Geriausias būdas sužlugdyti santykius – tai vengti tikrovės, gyventi fantazijose, atimant sau galimybę augti kartu su kitu. Noras, kad kitas visada ir visur – darbe, lovoje, visuomenėje būtų šaunus, kyla iš infantilios ir siekiančios viską valdyti asmenybės, kuri nenori matyti žmogiškos tikrovės.

9. Kalbėtis. Tyla arba pretenzijos, kad kitas suprastų mus be žodžių, niekada neišsprendė santykių problemų. Atvirkščiai. Tad stenkimės perteikti partneriui savo skausmus ir džiaugsmus. Kita vertus, neretai kalbama daug, bet mažai pasakoma. Daugelis diskusijų yra neobjektyvios ir siekia tik sutvirtinti asmenines pozicijas. Svarbu ne tiesiog kalbėtis, bet ir nuoširdžiai ir labai sąmoningai aptarti savo elgesį, poziciją bei lūkesčius.

10. Būti savimi. Kai partneriai perpranta savo mintis ir giliausias priežastis vedančias jų santykius į krizę, jie įgyja unikalią galimybę juos atnaujinti ir atgaivinti. O tam svarbu būti savimi. Norint būti savimi, pirmiausia tenka save pažinti, atrasti. Gerai pažindamas savo asmenybę, kiekvienas partneris galės aiškiai pamatyti ir įvardinti savo giliausius troškimus ar santykių lūkesčius. Tai leidžia porai išsilaisvinti iš iliuzijų, klaidingų lūkesčių, nepagrįstos atsakomybės, tuščio kaltės jausmo ir nustoti rūpintis išsigalvota bei netikra laime. Daugybę kartų porai patekus į krizę nuolat paaiškėja ta pati tiesa, kad visi partnerio kaltinimai te buvo noras jį kontroliuoti. Bet tai nėra meilė! Privalome išmokti valdyti patys save. Tikras savęs pažinimas padeda atsisakyti neadekvačių pretenzijų bei priimti ir suprasti savo partnerį.

11. Abipusis įsipareigojimas. Svarbu suprasti, jog santykiai ir juo labiau santuoka – tai įsipareigojimas kitam asmeniui. Jei nėra tarpusavio įsipareigojimo, nėra ir to, ką vadiname pora. Tačiau ir šiuo atveju, prieš pradedant kalbėti apie įsipareigojimą kitam, pirmiausia yra svarbus įsipareigojimas sau. Kaip kad kito pažinimas priklauso nuo savęs pažinimo, lygiai taip negalima įsipareigoti kam nors kitam, jei nesugebame įsipareigoti sau. Negalima mylėti kito, jei nemylima savęs. Tai yra tikras „triukas“: visų pirma pažinti save, būti savimi, mylėti save, kad gerai klostytųsi santykiai. Tai, jog nėra tarpusavio įsipareigojimo – apie tai sukasi vos ne visi porų ginčai arba, priešingai, tai tampa problema, apie kurią niekada nešnekama.

12. Augti kartu. Geri poros santykiai yra nukreipti į vystymąsi, į abiejų partnerių augimą. Sunku patikėti santykiais, kuriuose tik vienas iš partnerių eina augimo, psichologinio ir dvasinio sąmonėjimo keliu. Individas, kuris nėra įsitraukęs į asmenybės gerinimo maršrutą, negalės būti palyginimu, pasitikrinimu kitam: taps negatyvia ir mirusia dalimi, gadinančia poros santykius, nes nenorės, kad kitas tęstų savo tobulėjimo kelią. Stoviniuojanti vietoje pusė, suvoks partnerį kaip grėsmę savo pusiausvyrai bei kaip nuolatinį ir nebylų asmeninio ribotumo priekaištą.

Pagal italų psichoanalitiko Valerio Albisetti knygą „Santuokinės meilės terapija: kaip spręsti gyvenimo kartu problemas“ parengė Edvardas Šidlauskas