Nesutarimai, žinoma, gali privesti prie skyrybų ir kai jos vis dėlto įvyksta, praėjus tam tikram laikui paprastai gebame kur kas lengviau suprasti, kodėl ir kada santykiai pašlijo, be to, pamažu suvokiame, kaip derėjo spręsti susikaupusias problemas, rašoma portale huffpost.com.
Toliau pateikti kelių išsiskyrusių moterų samprotavimai apie tai kaip, jų manymu, iš tiesų reikėjo elgtis vienoje arba kitoje situacijoje, kad viskas būtų susiklostę kitaip ir santuoka nebūtų iširusi.
Derėjo kreiptis pagalbos, kai jos reikėjo
„Vienintelis dalykas, kurio gailiuosi galvodama apie buvusią santuoką, yra mano nesiryžimas išsikalbėti, kai jaučiausi emociškai palaužta ir reikalinga pagalbos. Buvome neseniai susituokę ir ką tik susilaukę kūdikio. Nauji žmonos ir motinos vaidmenys man pasirodė per sunkus išbandymas: su jais siejami visuomenės lūkesčiai ir atitinkamas spaudimas visiškai sujaukė man galvą. Buvau užsibrėžusi tikslą tapti idealia mama ir žmona, o tobulumą šiose srityse siejau su visiškai visais vaiko priežiūros, namų tvarkymo ir valgio gaminimo darbais, be to, įsikaliau sau į galvą, kad privalau atrodyti taip, tarsi nužengusi nuo „Victoria’s Secret“ podiumo.
Ant savo pečių užsikroviau visus kasdienius darbus (o jų buvo galybė!) ir labai greitai perdegiau. Nutariau skirtis, nes skyrybos man atrodė vienintelė įmanoma išeitis iš to košmaro, kurį, tiesą sakant, pati ir sukūriau. Neišpasakytai pykau ir siutau ant žmogus, nuoširdžiai nesugebančio suprasti, kuo prasikalto. Dabar, kai viską permąstau, puikiai suprantu, kad vienintelis dalykas, kurį turėjau padaryti, – tai kreiptis į buvusį savo vyrą žodžiais: „Man reikia pagalbos.“ Dabar aš suprantu, kad pasakydama, kaip jaučiuosi, galėjau išgelbėti santuoką.“
„Millionairess Mama“ tinklaraštininkė Valencia Morton
Sprendimą tuoktis turėjau priimti kaip susiformavusi asmenybė
„Prieš ištekėdama tikrai turėjau tvirčiau žinoti, su kokia asmenybe noriu save tapatinti, be to, įgyti daugiau savivertės ir pasitikėjimo. Dabar neabejoju, kad prieš susisaistant santuokos ryšiais pirmiausia derėjo išmokti būti vienai. Nereikėjo stačia galva pulti į santuoką. Ištekėjusios moters statusą turėjau įgyti kaip tvirta ir savarankiška asmenybė, o ne baiminga ir sutrikusi būtybė. Dabar puikiai suprantu, kad asmuo, kurį pasirenkame, kai mums nėra nė trisdešimt, gali kardinaliai skirtis nuo to, su kuriuo noriai susietume savo gyvenimą vėlesniame amžiuje. Taigi, prieš kuriant šeimą, verta savęs paklausti, ar vyras, už kurio ištekame tikrai yra tas, šalia kurio norėtume pasenti.“
Rašytoja Holly Martyn
Turėjau ryžtis greičiau visa tai užbaigti
„Aš gailiuosi dėl to, kad per ilgai leidau tęstis prastai besiklostančiai situacijai. Mano vyro požiūris į mūsų santykius ir bendrą gyvenimą po vedybų gana greitai pasikeitė ir mes dėl to dažnai pykdavomės. Dabar manau, kad privalėjau sukaupti visą drąsą bei sąmoningumą ir pripažinti problemos egzistavimą. Užuot tai dariusi, aš užmerkdavau akis į nemalonią tiesą apie mūsų santykius, ir leidau, kad jie tęstųsi, nepaisant nuolatinių nuoskaudų.“
Skyrybų psichologė Tara Eisenhard
Turėjau suvokti, kad būti žmona nėra vienintelė mano priedermė
„Didžiausią graužatį galvojant apie iširusią santuoką kelia tuometinis mano nesugebėjimas išlikti savarankiška asmenybe – individualybės praradimas. Pati daviau stimulą ydingam disbalansui, mat vyrą vertinau kaip svarbesnį mūsų poroje. Taigi, užuot tikslingai siekusi karjeros ir užsiėmusi mėgstama veikla bei savęs tobulinimu, aš tapatinau save vien su žmonos vaidmeniu. Ilgainiui jis tapo vieninteliu savęs, kaip moters ir asmenybės, vertinimo kriterijumi. Aš ne iš karto sugebėjau pripažinti, kad tokia padėtis man žalinga, nes visą savo energiją buvau skyrusi kito žmogaus reikmėms.“
Rašytoja Patty Blue Hayes
Užuot ieškojusi kaltų, turėjau pamąstyti apie savo atsakomybę
„Derėjo geriau suvokti savo pačios atsakomybę. Man taip norėjosi kam nors suversti kaltę, kad tiesiog nekreipiau jokio dėmesio į tai, ką pati galėjau daryti kitaip. Taip iš dalies buvo dėl jauno mano amžiaus ir nebrandumo. Tada nesupratau, kad mano laimė ir pasitenkinimas gyvenimu nėra kažkieno kito reikalas. Nutariau, kad su santuokos pabaiga problemos išnyks, nes jas neva kėlė tik buvęs sutuoktinis. Turėjau suprasti, kad esama įvairių santuokos etapų, ir galbūt išsamiau paanalizuoti kai kurių nesklandumų priežastis. Skyrybos labai traumavo mūsų vaikus. Kaip tik todėl ir tenka labiausiai apgailestauti.“
Lisa Lavia Ryan
Turėjau atkakliau už save pakovoti
„Turėjau labiau už save pakovoti dar tada, kai rimtų problemų nekildavo. Dažnai nutylėdavau kai kuriuos argumentus, vengdavau kalbėti apie savo jausmus ir ignoruodavau savo poreikius, prioritetą paprastai suteikdama vyro pageidavimams. Šiandien jaučiuosi daug tvirtesnė nei prieš dešimtmetį, kai skyrėmės. Ištekėjusi antrą karatą, daug ką darau kitaip. Dabar sugebu už save pastovėti, nes suprantu savo vertę.“
Rašytoja Trish Eklund
Turėjau išmokti prabilti jo meilės kalba
„Gailiuosi, kad nesugebėjau jo mylėti taip, kaip jam to reikėjo. Iki pat skyrybų nė nenutuokiau, kad egzistuoja penkios meilės kalbos. Man meilė atsiskleisdavo per prisilietimus ir drauge leidžiamą laiką, o jam buvo svarbūs nedideli patarnavimai ir susižavėjimo žodžiai. Galvodama apie praeitį, suvokiu, kad mūsų meilės kalbos nesutapo. Kai po vakarienės norėdavau eiti pasivaikščioti, jam rūpėdavo suplauti ir sutvarkyti indus. Kai sumigdžiusi vaikus norėdavau prisėsti ant kušetės ir atremti galvą į jo petį, jis imdavo rinkti kambaryje išmėtytus žaislus ir jausdavosi patenkintas, jei aš džiaugdavausi, kad ryte neteks nubusti betvarkėje.
Mudviejų meilės raiškos ir suvokimo būdai akivaizdžiai nesutapo, bet aš tai suvokiau daug vėliau. Kai jis darydavo tai, kas, jo manymu, svarbu, sulaukdavo mano kritikos, o juk kaip tik ji ir ardė mūsų meilę.“
Rašytoja Aubrey Keefer
Santuoką pražudė šimtaprocentinis atsidavimas
„Viskas galėjo susiklostyti kitaip, jei ne šimtaprocentinis mano atsidavimas. Santykiams aš paaukojau viską. Neretai atsisakydavau to, ko norėdavau, jei manydavau, kad tai nebus naudinga šeimai. Tačiau ilgainiui toks elgesys ne tik ją sugriovė, bet ir paliko mane be jokio pagrindo po kojomis, kurį jausdama būčiau galėjusi stabilizuoti santykius. Negali tapti tokiu, kokiu kas nors nori tave matyti, jei nesugebi būti toks, kokiu nori save matyti pats. Jei tektų viską pradėti iš naujo, aš nedvejodama teikčiau daugiau reikšmės savo poreikiams.“
Rašytoja Eden Strong
