Santykius su dabartine savo mergina pradėjau prieš 2 metus, mes buvom pažįstami, geri draugai ar net meilužiai, visad suprasdavome vienas kitą ir palaikydavome, tačiau aš visada buvau antras. Vieną dieną nusprendžiau nebekentėti ir išėjau. Nuo tos dienos niekaip negalėjau atsikratyti minčių apie ją – daug laiko skyriau literatūrai apie santykius. Tačiau susisiekti su ja man neleido užsispyrimas ir baimė atrodyti neapsisprendusiu ir silpnu.

Po kurio laiko, pasinaudojęs proga, vėl pradėjau su ja bendrauti. Iš pradžių viskas klostėsi gana keistai, tačiau vos po poros susitikimų mes buvom artimesni nei prieš išsiskyrimą. Žinojau, kad tai yra blogai, nes ji vis dar turėjo vaikiną. Ramybės nedavė ir tų santykių ilgaamžiškumas. Tačiau net ir jausdamas, kad elgiuosi blogai – ėjau pirmyn. Mane prie jos traukė kažkokia nematoma, bet labai stipri jėga. Tačiau jai blaškytis tarp dviejų buvo per daug sunku, o taipogi tai trikdė ir mane.

Nusprendžiau imtis veiksmų ir po kelių barnių kupinų mėnesių – mes buvome kartu. Tai buvo santykiai kokių mes abu visad troškome ir viskas klostėsi puikiai. Tačiau pastebėjau, kad tapau labai priekabus. Mane slėgė (ir vis dar slegia) jos neištikimybė praeituose santykiuose – dėl ko tapau labai valdingas ir pavydus. Nors ir stengiausi su tuo kovoti – iš jos nesulaukiau palaikymo.

Visiškai netoleruoju to, kokia lengvabūdė kartais ji gali būti. Taip pat mane slegia ir tai, kad mes vis susipykstam, o kuo toliau – tuo tie barniai atrodo rimtesni ir grėsmingesni mūsų santykiams. Mes nebesistengiam išklausyti vienas kitą, o bandome įrodyti, kad kitas kažką daro negerai. O po kiekvieno barnio atrodo esam atitolę. Ji tampa pasyvesnė, mažiau domisi mūsų ateitimi ir rūpinasi tik savimi, pradedu galvoti, kad galbūt ji nebemato ateities kartu.

Nepadeda nei kasdieninės rutinos pakeitimas, nei išvykos… Tiesa, viską pagerina nuoširdūs pokalbiai, tačiau tai taip pat yra rizikinga – nes dažnai jie virsta barniais. Imu ir aš į santykius žiūrėti pro pirštus, bijau, kad viskas visada išaugs į barnį. O po visų tų barnių imu save kaltinti, kad nutraukiau santykius ir nesugebu būti geresniu vyru.

Ar būtų bent kokie nors veiksmai kurie padėtų nuplaukti nuo šios santykių seklumos? Ačiū.