Praėjusiais metais su savo drauge, dabar jau sužadėtine, nusprendėm aplankyti mano sesę, kuri gyvena Anglijoje. Kai nusipirkome bilietus, iškart nusprendžiau, kad žengsiu šį žingsnį nekur kitur, o ore, lėktuvui pakilus. Mane visada žavėjo aviacija ir ypač vaizdai, kuriais grožėdavausi skrydžio metu.
Dauguma artimiausių žmonių, kurie žinojo apie tokį mano planuojamą žingsnį, netikėjo, jog išdrįsiu tai padaryti prieš pilną lėktuvą keleivių, bet tai mane tik dar labiau jaudino.
Būsimoji sužadėtinė galbūt ir įtarė, kad pasipiršiu ten nuskridus, bet kad tai padarysiu lėktuvui pakilus, ji tikrai negalvojo.
Ir štai mes jau ore, aš prieinu prie skrydžio palydovo ir paklausiu, ar galiu pasinaudoti mikrofonu, nes noriu pasipiršti. Net ir skrydžio palydovai nustebo ir negalėjo tuo patikėti, bet nesudvejojo nei akimirkai ir tuoj pat mane nuvedė užimti poziciją prieš pilną lėktuvą tautiečių. Jaudulio buvo tiek, kad drebėjo ir rankos, ir balsas. Ir štai pradėjau šnekėti per mikrofoną žodžius, kuriuos per poros savaičių ruošimąsi jau mokėjau atmintinai.
Jausmas buvo nepakartojamas: visi filmavo, šypsojosi, buvo gera stebėti žmonių nuoširdžius žvilgsnius. Kai ji ištarė „Taip!", aplodismentai liejosi per kraštus, jausmas buvo tiesiog nerealus. Gavome dar ir dovanų nuo skrydžio palydovų.
Lėktuvui nusileidus, visi išlipdami linkėjo sėkmės, buvo tikrai malonu. Pamenu, kaip vienas keleivis paklausė, ar vestuvės taip pat vyks lėktuve, tai privertė visus linksmai nusikvatoti. Prieš išlipant iš lėktuvo, skrydžio palydovai paprašė bendros nuotraukos, buvo gera stebėti juos apstulbusius, nes ne per kiekvieną skrydį tikriausiai tenka tapti tokių akimirkų liudininkais. Štai tokia mano piršlybų istorija.
Eimutis
