Womanshealthmag.com pateikia penkias trumpas istorijas, kurių herojės pasakoja, kaip suprato, sutikusios savo gyvenimo žmogų.
1. Atstumas padėjo suprasti, kas man iš tiesų svarbu
„Buvo akimirkų, kai atrodydavo, kad Rossas – tikrai tas vienintelis. Aiškiai atsimenu tą akimirką, kai susipažinome, net kokia grandinėlė kabėjo jam ant kaklo. Abu buvome koledžo pirmakursiai, kartu lankėme anglų kalbos paskaitas. Mane nesuvokiamai prie jo traukė. Nebuvau iš tų, kurios greitai susižavi, leidžia sau greitai pajusti trauką, bet prie Rosso nevaldomai traukė, norėjosi daugiau apie jį sužinoti.
Mokydamiesi koledže draugavome. Paskui išvykau iš Ajovos į Teksasą. Pusę metų nesimatėme. Pamenu, kartą sėdėjau ant lovos ir garsiai verkiau – taip stipriai jo ilgėjausi. Iki tol nebuvau patyrusi tokių stiprių jausmų – pasiilgimo ir visą esybę persmelkiančios meilės. Stipraus liūdesio ir skausmo, lyg kas būtų įspyręs į pilvą – be galo skaudėjo. Tada suvokiau – jis absoliučiai mane papildo, man jo reikia.
Dabar su Rossu gyvename Ajovoje, esame susituokę. Po vestuvių papasakojau jam, kaip jaučiausi be jo gyvendama Teksase. Jis atsakė, kad atstumas jam irgi padėjo daug ką suprasti ir išsikelti tikslą. Atstumas savotiškai parodo, kas tau iš tiesų svarbu.“, – 25 m. Sarah, ištekėjusi vienerius metus
2. Jis paklausė, ar gali mane pabučiuoti
„Su Scottu susipažinome dar mokydamiesi mokykloje. Kartą važinėjomės automobiliu po mūsų miestelį. Vienu metu sustojome, ir jis paklausė, ar gali mane pabučiuoti. Būtent tada supratau, kad jis – mano žmogus.“ – 46 m. Angela, ištekėjusi 26 metus
3. Nebuvo jokių dramų ar žaidimų, viskas klostėsi lengvai ir sklandžiai
„Jo brolis buvo vedęs mano geriausią draugę, jie mus supažindino. Penktadienį vakare susitikome ir labai greitai pasijutome, lyg seni draugai, toliau – tiesiog visą savaitgalį praleidome kartu. Pirmadienį gavau jo žinutę – rašė, kad yra iki ausų mane įsimylėjęs. Nuo pat pradžių viskas klostėsi labai sklandžiai. Nebuvo jokių dramų, žaidimų. Abu pajutome stiprų pasitikėjimą, abipusę pagarbą. Anksčiau manydavau, kad santykiai – emocijų šėlsmas, bet su Zacku nuo pat pradžių buvo ramu, gera ir tikra. Abu atvirai parodėme jausmus. Su Zacku jaučiausi saugiai, manau, tai irgi labai svarbu.“ – 25 m. Karly,ištekėjusi aštuonis mėnesius
4. Jis palaikė mane, susiklosčius įtemptai situacijai
„Pirmą kartą pagalvojau, kad su juo galėčiau nugyventi visą gyvenimą, kai praėjusią vasarą keliavome po Škotiją. Škotija buvo graži, romantiška, bet labiausiai mano jausmai jam sustiprėjo, keliaujant atgal. Grįžtant namo buvo ne vienas nukeltas skrydis, ne kartą nespėjome į lėktuvą, mus nukreipdavo kitur, tekdavo neplanuotai apsistoti... Kartą jau įsėdome į lėktuvą, bet staiga mus išlaipino dėl kitų atidėtų skrydžių. Pravirkau, o jis išliko ramus, mane guodė. Per visas sunkias akimirkas jis buvo mano atrama. Tai buvo pirmi sunkumai, mūsų santykiai juos atlaikė, po kelionės jaučiausi jam dar artimesnė. Labai greitai pradėjau galvoti, kad noriu su juo praleisti visą likusį gyvenimą. Labiausiai žmogų įvertini, kai jis palaiko, esant sunkiai, įtemptai situacijai.“ – 28 m. Elena, draugauja su vaikinu dvejus su puse metų
5. Žiūrėdama į jo nuotrauką, supratau – jis bus mano vyras
„Jis dirbo Minesotos valstijoje, aš mokiausi Jutoje. Buvau kilusi iš Minesotos, jis – iš Jutos miestelio, kuriame lankiau koledžą. Tarsi susikeitėme vietomis.
2010 m. viena draugė pasakė, kad turėčiau nueiti į pasimatymą su vienu vaikinu, kurį ji pažinojo nuo koledžo laikų. Net nusipurčiau – tokios piršlybos ne man.
Po dviejų savaičių kitas draugas pasakė, kad turėčiau susitikti su vaikinu, kai jis gegužę parvyks namo. Tada susidomėjau, kas gi tas vaikinas, kurį man perša. Pažvelgiau į nuotrauką – pirmas įspūdis buvo geras, tačiau žinojau, kad realybėje žmogus atrodo kitaip. Paklausinėjau apie jį – neišgirdau nė vieno neigiamo komentaro.
Netgi susipažinau su jo tėvais (nieko keisto – mažas miestelis), mūsų vertybės didžiąja dalimi sutapo. Taigi jis buvo dailus, žmonės jį gyrė, jau numaniau, kokie jo gyvenimo principai.
Pamenu, žiūrėjau į jo nuotrauką, ir vis stiprėjo jausmas, kad ištekėsiu už jo. Paskambinau namo mamai ir pasakiau, kad greitai tekėsiu, taigi galime ruoštis vestuvėms. Tikiu, kad skamba keistai, bet būtent taip viskas klostėsi. Mama atsakė, kad pirma vertėtų su juo susitikti. Pritariau jai, kita vertus, jaučiau, kad būsime kartu.
Gegužę jis parvyko, o iki tol jau praktiškai visi norėjo mus supiršti, ir ne pačiais diskretiškiausiais būdais. Susijaudinau, kad žmonės per daug spaudžia, ir galbūt jam nepatiksiu. Po savaitės jis man paskambino ir pasakė: „Visi spaudžia susipažinti, noriu susitikti, tik nieko nežadu.“ Mes ėmėme susitikinėti. Dabar esame susituokę, auginame sūnų ir greitai susilauksime antro vaiko.“ – 26 m. Anna, ištekėjusi penkerius metus
