Pagal teoriją, senėjimas gali būti pasekmė kompromiso tarp reprodukcijos ir ilgaamžiškumo, susijęs su tuo, jog organizmas priverstas eikvoti energiją apykaitos procesams. Kuo daugiau jos resursų išnaudojama dauginimuisi, tuo mažiau energijos lieka audinių ir organų atsinaujinimui.
Savo tyrimui brazilai mokslininkai panaudojo 80 žiurkių patinėlių, visus – 2 mėnesių amžiaus. Graužikus suskirstė į keturias grupes, jose šie gyveno iki 3, 6, 12 arba 24 mėnesių. Tada žiurkes užmigdydavo.
Kiekvienoje grupėje būdavo du pogrupiai: viename gyvūnams buvo leidžiama poruotis su patelėmis, kitame jiems tekdavo tenkintis viengungišku gyvenimu.
Negyvų žiurkių organai ir audiniai paskui tirti siekiant nustatyti antioksidantų kiekį bei oksidacinio streso lygį, pasireiškiantį aktyviųjų deguonies formų koncentracija ir jų sukeltais DNR pažeidimais. Trumpiau – ir kalbant žmonių kalba, – paaiškėjo, jog galimybę daugintis turėjusių graužikų ląstelės patyrė didesnį oksidacinį stresą nei jų celibatui pasmerktų giminaičių. Ir didžiausią žalą organizmo ląstelėms, beje, padarė seksualinis aktyvumas jauname amžiuje.
Nors mes ir skiriamės nuo žiurkių, specialistų atradimas vis tiek nepaneigiamas. Tik kas iš jo, kai pasirinkimas toks sunkus: seksas jaunystėje arba ilgas gyvenimas senatvėje...
