Susitikome ir viskas pasikeitė, aš beprotiškai juo susižavėjau, pasirodė visiškai kitoks, mačiau, kad ir jo akys užsidegė. Pakvietė susitikti kitą dieną ir kitą, pastebėjau jo net perdėtą dėmesį, skambino, sakė, kad nori su manimi būti kuo daugiau, ir tai matėsi. Arba aš mačiau, ką norėjau matyti… Viskas atrodė nuostabu.
Po savaitės pakvietė į draugų vakarėlį, su visais supažindino. Atsitiko tai, ko neplanavau ir net negalvojau, bet alkoholis padarė savo… Aš permiegojau su juo, dėl to dar ir dabar save graužiu, nes taip nesielgiu… Kitą dieną jis mane parvežė namo, bet jau jaučiau, kad kažkas negerai. Paskui jis dingo, aš irgi nieko neberašiau, nebeskambinau, palikau viską taip, kaip yra, žinoma, buvo skaudu…
Dažnai apie jį pagalvoju, kaltinu save, kad viskas taip baigėsi… Vėliau buvau jį sutikusi prekybos centre, pasisveikinom ir tiek, o štai dabar, po 3 mėnesių, jis atsiranda ir dievagojasi, kad buvo kvailys, kad suklydo. Kviečia susitikti, pasikalbėti, prašo, kad atleisčiau, kad suteikčiau progą jam pasiaiškinti. Nesuprantu, kas čia nutiko ir kodėl jis atsirado?
Prašau jūsų pakomentuoti, noriu priimti tinkamą sprendimą, nenoriu kentėti ir būti pažeminta dar karta.
Ačiū
Vilma (vardas pakeistas)
Komentuoja psichologė Tautvilė Gabnytė:
Sveiki, Vilma,
Pirmiausia skaitant jūsų laišką kylą mintis, kad santykiai, kuriuos buvote kartu sukūrę, kad ir neilgai truko, jums vis dar svarbūs, nes ieškote atsakymų ne tik į klausimą, „kas atsitiko, kad viskas baigėsi?“, bet ir „kodėl vaikinas grįžo?“. Taip pat, panašu, kad vienu metu prapuolėte jūs abu: jis, kaip įvardijote „dingo“, o jūs irgi jam nerašėte, neskambinote, jo neieškojote, galima sakyti, irgi dingote.
Kartais pagalvoju, kad du žmonės, kuriantys santykį, galėtų būti prilyginti statybininkams, statantiems namą, – kol vienas žmogus laiko lentą, kitas kala vinį. Turbūt visi sutiktume, kad vienam kažkuriam neatlikus to, ką turėtų, namo nepastatysime. Taip ir su santykiais – negalime jų sukurti tol, kol du žmonės nedirba drauge, kol abu nesistengia ir neįdeda savo indėlio. Kalbant apie darbą drauge kuriant santykius, visuomet skatinu vadovautis paprasta taisykle: KALBĖJIMAS – AUKSAS. Ši taisyklė padeda apsisaugoti nuo klaidingų interpretacijų, nežinios, nesusipratimų ir daugybės įvairių dalykų, kurių pasitaiko itin dažnai.
Mes, moterys (nors čia tinka ir vyrams), esame linkusios įtemptose, nerimą keliančiose situacijose ieškoti paaiškinimų vien tam, kad nors šiek tiek sumažintume kilusį stresą. Skaitant jūsų laišką taip pat panašu, kad įdėjote nemažai pastangų apgalvodama viską, kas ir kaip jums buvo bendraujant, būnant kartu. Tačiau visuose jūsų svarstymuose pasigendu vieno labai svarbaus aspekto – vaikino nuomonės, paaiškinimo, kaip situaciją mato jis.
Šiuo metu jūs turite galimybę viską išsiaiškinti, išklausyti, užduoti sau rūpimus klausimus ir, tikėtina, gauti taip reikalingus atsakymus, kurių, panašu, kad yra nemažai. Tai taip pat galėtų padėti priimti sprendimą, kurio ieškote uždavusi savo klausimą.
Atsiminkite, kad suteikusi galimybę paaiškinti nesate įpareigota tęsti santykius nuo ten, kur jie pasibaigė, – tiesiog galite išsiaiškinti tai, kas rūpi, gal net sumažinti jaučiamą kaltę.
Norisi jus pagirti už tai, kad žinote, ko norite, tiksliau, ko nenorite santykiuose: nenorite kentėti, nenorite būti pažeminta dar kartą. Svarbu, jog kuriant naujus santykius arba pratęsiant senus to nepamirštumėte. Pravartu būtų viską apgalvojus realiai įsivardyti, kokių santykių norite. Ir, svarbiausia, juos kuriant būti atvira su savo partneriu, nebijoti kalbėtis ir aiškintis to, kas kartais nebūna aišku. Baigdama noriu pasakyti: kad ir kokia sunki būtų situacija, turite atkreipti dėmesį į save, savo norus, poreikius ir, tik juos supratusi, į juos įsiklausiusi, priimsite tinkamiausią sau sprendimą. Tikiu, kad ir šioje situacijoje rasite teisingiausią atsakymą. Sėkmės!
Psichologė Tautvilė Gabnytė