Jūs kažkokie asocialūs. Čia pusseserės verdiktas man ir mano mokyklos klasei. Vaidinimuose nedalyvaudavom, uniformas pirkti atsisakėm, gėles palaistėm stabdžių skysčiu, kad nereikėtų terliotis laistant vandeniu, per pamokas skaitėm „Veidą“ ir kitą nesusijusią su pamokom lektūrą. (Užtai namie „kalėm“ CS, bet to niekas nevertino...)
Išleistuvių (kuriose, natūraliai, nedalyvavau) dieną pasimatymų skaitliukas rodė „0“.
Tiek to mokyklos paruošimo gyvenimui.
Visgi tą pačią vasarą „gyvai bendrauti trukdančio interneto“ dėka susipažinau su panele. Kurį laiką pasusirašinėjom ir, kai atsibodo lesti klaviatūrą, pakviečiau į pasimatymą.
Apie pasimatymus žinojau tik iš žurnalų, kas, dabar suprantu, yra absoliuti nesąmonė ir dezinformacija, bet tada ir tai atrodė bent šis tas.
Tai ką kur kaip kada nuveikti? Kokį čia įdomesnį reikalą sugalvot negu kinas arba kavinė? Aplankyt gal ką, pasivaikščiot? Nuo 18 metų plius viena diena turėjau teises ir mašiną, tai Vilniaus apskrity nebuvo vietos, kurios nebūčiau aplankęs arba kurioje nebūčiau užklimpęs. Mėgstu vaizdus iš aukščiau, panoramas. Tegu taip ir bus – varysim ant Pūčkorių atodangos, o... Ką ten? Pavėpsot ir viskas?
Reikia tikslo, veiksmo. Bent šiek tiek.
<...>
Aš, panelė, bambalis vandens, molbertas, paletė, dažai – dardam link atodangos.
Nukulniuojam toliau nuo pagrindinės regyklos. Permetam akim horizontą. Taikinys – liūdnas namelis, kurį vėliau nupirko bankininkas ir apsiautė stikliniu sarkofagu.
Sėdim, kojos tabaluoja žemyn, ardom atodangą. Bet koks skirtumas, juk, anot Hawking‘o, anksčiau ar vėliau žemė taps negyvenamu dangaus kūnu su besibaigiančiais resursais.
Vaizduojam didelius dailininkus. Užmetu akį į panelės darbą ir susigėstu. Velniam jai reikėjo į tą teisę stot... Gražiai piešė pana.
Pradėjo kauptis debesys. Ne metaforiniai, tikri. Tekšt tekšt ant paveikslų. Vyniojam meškeres ir namo. Užbaigsim kitą kartą.
Kad jau darbo priemonės mano ir grįžta į garažą, tai ir abu pusfabrikačiai į ten pat.
Ėjo, risnojo, šuoliavo laikas, bet rankos taip ir nepriėjo užbaigti paveikslų. O ir namelį reikėtų iš atminties piešti.
O kaip toliau? Antras, trečias pasimatymas? Ne Jūsų reikalas, mielieji.
P.S. O tai kuom čia nepamirštamas pasimatymas? Man – nes pirmas.
P.P.S. O tai ko aš čia rašinėju į kažkokį konkursą? Todėl, kad smagu prisiminti.
