Išsiskyrusi su Domu, nebenorėjau nieko. Norėjau tik ramybės ir poilsio. Tuo metu man buvo 22 metai, tačiau jaučiausi kaip 40-metė, išvarginta gyvenimo moteris. Nesistengiau ieškotis naujos meilės, tiesą sakant, jau ja nebetikėjau. Tačiau vieną vakarą naršiau socialinėje erdvėje „Facebook“, kurioje žvalgiausi po pusseserės draugų sąrašą. Ten ir aptikau JĮ.
Peržvelgusi to keistai pasivadinusio jaunuolio nuotraukas, nieko įmantraus nepamačiau, tačiau vis tiek paspaudžiau tą mygtuką „Pridėti prie draugų“. Nebuvau aktyvi šiose socialinėse erdvėse, visada labiau vertinau gyvą bendravimą, todėl už tokį mano žingsnį atsakingas buvo likimas. Jau tą patį vakarą Tomas buvo mano draugų sąraše ir jau tą patį vakarą prasidėjo mūsų bendravimas, kuris buvo tik pažintinis.
Bėgo dienos, laikas po truputį gydė paliktas skyrybų žaizdas, o veide vis atsirasdavo šypsenos trupinėlių. Su Tomu aktyviai nebendravome, tačiau nusprendėme pasikeisti numeriais. Kadangi jis buvo iš Kėdainių, o aš – iš Jonavos, susitarėme vieną vakarą susitikti. Tačiau tą vakarą jis taip ir dingo, į mano žinutę nebeatsakė. Per daug neėmiau į galvą, tiesą sakant stebuklų iš vyrų aš visai nebesitikėjau.
Tomo kitos žinutės sulaukiau po kelių dienų. Jis labai atsiprašė, per daug nesiteisino ir pasiūlė susitikti dar kartą. Tą vakarą atsimenu geriausiai. Lyg ir nebebuvo svarbu, ar dar kam nors gyvenime patiksiu, tačiau prieš susitikimą tikrai jaudinausi. Susitikome tuomet prie kapinių. Iš šalia sustojusio automobilio išlipo elegantiškas, pasipuošęs, su rožių puokšte vaikinas. Nors išorė atrodė stulbinama, nuo jo tiesiog dvelkte dvelkė paprastumu. Visas vakaras man prabėgo kaip minutė. Mes važinėjomės, kalbėjomės, vaikščiojom... Atrodo, nieko ypatingo, tačiau jau tą patį vakarą supratome, kad šis susitikimas tikrai ne paskutinis.
Taip ir buvo. Vėliau susitikome dar ir dar. Pripratau prie jo, jo draugų, šeimos. Visiems jiems patikau, visi apie mane tarė gerą žodį. Jaučiau ir aš, kad man su juo saugu ir gera. Kovo 7-tą po darbo skubėjau pas jį į Kėdainius. Jis manęs laukė. Man atvažiavus, jis elgėsi nedrąsiai, vis kažko jaudinosi, žvilgčiojo į laikrodį. Atėjus vidurnakčiui, jis iš kito kambario atnešė didelę puokštę gėlių ir pasiūlė būti jo mergina. Net nesuabejojusi sutikau. Tvirtai žinojau, kad jis – tas mano princas ant balto žirgo. Taip ir buvo. Jis buvo nuostabus. Tiksliau MES buvom nuostabūs.
Kartu gaminome, kūrėme, keliavome, juokavome, fotografavomės, dainuodavome, apsipirkinėdavome, mylėdavomės. Gyvenome visiškai be pykčių. Buvome dvi neišskiriamos sielos, kurios nebeįsivaizdavo savo gyvenimo viena be kitos. Tomas pasiūlė man atsikraustyti pas jį į Kėdainius, čia ieškotis darbo. Buvau pati laimingiausia, mylimiausia.
Tačiau tai trūko neilgai. Juk neveltui patariama, kad po išsiskyrimo turi praeiti laiko. Į mano gyvenimą vis kapstėsi buvęs vaikinas. Jis vis apsireikšdavo lyg koks prakeiksmas. Vis bandė mano gražų sapną išvaikyt. Į mano galvą pradėjo plūsti prisiminimai su juo, skaudžios akimirkos, pyktis ir vėl baimė. Dabar tai suprantu kaip psichologinę traumą. Bet tada to nesupratau ir šalia esančiam žmogui aš užtrenkiau duris.
Aš tapau šalta, vangi, vis dažniau verkdavau, slėpdavau visas šias savo mintis, nustojau planuoti ateitį su juo. Dėl mano veiksmų pasikeitė ir pats Tomas. Jis ėmė kaltinti save, pasidarė jautrus, vis klausdavo, ką šis daro ne taip, ieškodavo atsakymų į mano šaltą bendravimą. Atsakymų jam nedaviau, pasakiau tik tiek, kad jis ne mano žmogus, kad jis yra man per silpnas ir susirinkusi daiktus, nedavusi jokių vilčių aš išvažiavau atgal į Jonavą pas mamą.
Žinoma, Tomas bandė palaikyti ryšį su manimi, tačiau aš nieko nebenorėjau, o sėdėdama ant suoliuko žiūrėdavau su ašaromis akyse į buvusiojo langus ir matydavau tą vaizdą kaip jis mane daužo su diržu. Smukdžiau save, nors visiems vaidinau stiprią merginą.
Taip visi ryšiai su Tomu ir nutrūko. Mano gyvenimas aprimo, šalia manęs atsirado 13 metų vyresnis vyras, su kuriuo jaučiuosi saugi, rami. Prieš kelias dienas tvarkiausi namus. Nusprendžiau išimti plaukų džiovintuvą iš jo dėžės ir ją išmesti. Tačiau suklupau. Dėžėje radau Tomo nuotrauką, kurios kitoje pusėje buvo jo parašyti žodžiai „Aš tave myliu“. Prisiminiau, kad išsikrausčius iš jo buvau pamiršusi šį džiovintuvą, kurį po kiek laiko jis atvežė ir atidavė. Jei būčiau šią nuotrauką aptikusi anksčiau, aš būčiau padariusi viską, kad tik sugrąžinčiau mūsų santykius.
Tačiau jau per vėlu. Tomas liepos 1 dieną vedė. Nežinau, ar iš džiaugsmo, ar iš skausmo mane ši žinia privertė kelias dienas verkti ir nebūti savimi. Bet kokiu atveju, suprantu, kad tai – mano klaida, kurios nebeištaisysiu. Galiu pasidžiaugti tik vienu, kad Tomo dėka aš supratau, kas yra tikras vyras, jo dėmesys, ką reiškia tikrai mylėti ir būti mylimai. Jo dėka aš buvau princesė, o jis buvo mano princas. Ir jei jis skaitys kada nors šį pasakojimą, tikiuos supras, kad aš jį tikrai labai labai mylėjau.
O visoms kitoms merginoms noriu tik patarti, jei šalia jūsų yra tikrai geras žmogus ir jūs jaučiate, kad tai TAS žmogus, jokiu būdu jo nepaleiskite! O iškilus bėdoms ar blogoms mintims, kalbėkitės, netylėkite, nes tik du žmonės visą tai gali kartu nugalėti.
Aušrinė (vardai pakeisti)
Ši istorija atsiųsta konkursui „Meilės istorija, kurios negaliu pamiršti“. Dėkojame Aušrinei ir laukiame jūsų meilės istorijų.
