Dabar jaunimas siekia karjeros, kartais net nesivargindami ieškoti antrosios pusės, o jei tokią ir turi – niekas netrukdo gyventi kartu ir nesusituokus. Žmonės save ramina: „Taip dar geriau: susipyksim, susikrausim lagaminus ir eisime savo keliais“.
Tik sulaukę šiek tiek vyresnio amžiaus pradeda nedrąsiai kalbėti apie vestuves, nes galbūt jau per dažnai sulaukia draugų ir giminaičių replikų. Ir galiausiai vieną vakarą, žiūrėdami televizorių ir valgydami vakarienę, susitaria, kad jau atėjo metas žengti kitą žingsnį.
Ar apie tai svajojote?
Tikriausiai ne apie tokias piršlybas svajoja mažos mergaitės – iš tiesų, jos nė nenutuokia, kad joms pasipirš tik todėl, „nes jau kaip ir atėjo laikas susituokti arba visai išsiskirti“, „nes vėliau sunku bus susilaukti vaikų“, „nes eame vienas prie kito pripratę – nieko geriau jau nerasime“.
Jos nenutuokia, jog tam, kad jas vestų, reikės pačioms apie tai užsiminti savo būsimam vyrui begales kartų, o artimiesiems paklausus apie vestuves, reikės išsisukinėti ir nukreipinėti pokalbio temą. Taip pat, jos nežino, kaip nedrąsiai planuos savo vestuves, nes teks susidurti su skaudžia realybe, jog ši šventė nebėra besąlygiškos meilės ir ištikymybės įtvirtinimas, o veikiau pompastiška sutartis, kuri iš esmės nieko nekeičia.
Kas dėl to kaltas?
Tačiau kas dėl to kaltas – pasikeitęs visuomenės požiūris į santuoką ir šeimą ar beprotiškai išpūstas vestuvių verslo burbulas ir sukurti neracionalūs žmonių lūkesčiai? Dažnai tenka bendrauti su poromis, kurios teigia, kad vestuvės jiems yra per didelė prabanga: „geriau jau tuos pinigus investuosime į savo būsimus namus“, „kad galėtume pradėti planuoti vestuves, reikėtų bent keletą mėnesių padirbėti užsienyje“.
Tad galbūt tikrai jauni žmonės atidėlioja šventę vien dėl milžiniškų jos organizavimo išlaidų? Juk susituokti Civilinės metrikacijos skyriuje ir net nepakviesti svečių vakarienei restorane, šiuo metu yra laikoma prasto skonio ir didžiulės nepagarbos ženklu!
Tiesa, niekas nenori pasirodyti prastesniu už kitus, o socialiniuose tinkluose mirga gausybė prabangių ir stilingų vestuvių nuotraukų, kurios tarsi duria į Jus pirštu, sakydamos „ar sugebėsi geriau?“. Mes turime mums įbruktą viziją, kokios turėtų būti vestuvės, ir kol nesijaučiame galintys šios vizijos įgyvendinti, užrakiname ją tolimiausiame stalčiuje.
Esmė slypi ne materialiuose dalykuose!
O kur dingsta meilė, romantika ir beprotiškas noras vadinti savo mylimą žmogų žmona/vyru? Pasislepia kartu su neracionalia vestuvių vizija? Ne veltui sakoma, kad svajonės ir lūkesčiai turi būti realūs ir pasiekiami – tik taip žmogus gali pasiekti tai, ko nori ir pasijausti laimingu. O negalėdami turėti savo išsvajotos šventės – ilgainiui jaunieji ima nepasitikėti savimi ir jaustis nelaimingi.
To išvengti galima tik suvokus realias savo galimybes ir supratus, kad, iš tiesų, vestuvės nėra materiali šventė, kuria turėtumėte stengtis kažkam kažką įrodyti. Vestuvės – šventė, kuria išreiškiate meilę savo geriausiam draugui, gyvenimo partneriui ir sielos dvyniui bei prieš Dievą pasakote jam, kad būsite kartu ir geromis ir blogomis akimirkomis.
Tai šventė, kuri reiškia, kad esate tikri, jog radote žmogų, be kurio neįsivaizduojate nė vienos savo likusio gyvenimo dienos! Ir nesvarbu, ar pajautėte tai sutikęs patį pirmąjį žmogų savo gyvenime ar dešimtąjį ar dvidešimtąjį – kai žinote, kad nebereikia laiko, kad įsitikintumėte – nestabdykite savęs dėl kvailų stereotipų. Visai nesvarbu, kad dar neturite sukaupę milijonų banko saskaitoje –dirbdami kaip komanda susikursite išskirtinę šventę, kuri bus tik Jūsų ir kurios nepavyks niekam atkartoti!