Geresnė vietelė buvo Žiuljeno, kaip vėliau sužinojau, „La Lumière“ klubo savininko, rengiamas vakarėlis. Su Ivete susitikau „Lutetios“ viešbučio bare. Ji buvo blaivi, šiek tiek jaudinosi. Paaiškėjo, kad kaselės buvo prisegtos, tikrieji jos plaukai balti ir labai trumpai kirpti, įspūdingai derantys prie tamsios odos ir šio sezono tiesaus kirpimo „Lanvin“ suknelės. Paveikslą užbaigė pitono odos „Louboutin“ bateliai. Jokių papuošalų. Pasižiūrėjau iš arčiau.
– Graži suknelė.
– „Mango“. Tik niekam nesakyk.
– Nesakysiu. Viskas gerai?
– Tuoj bus gerai. Nori vienos? Nestiprus beta blokatorius. Ramina ir slopina.
– Žinoma, – įsimečiau mažą rudą tabletėlę į savo vyšninį kokteilį.
Iš mandagumo pasiteiravau, kaip praėjo diena. Ji pasigyrė esanti stilistė. Aš pasisakiau dirbanti su paveikslais. Nė vienai nebuvo įdomu, bet atrodė svarbu elgtis pagal etiketo reikalavimus.
– Kur keliausime?
– Pasakojau apie Žiuljeną? Jis turi klubą centre, bet organizuoja ir vakarėlius – išties ypatingus.
– Skamba nuostabiai.
Dešimtą sėdome į taksi ir nusigavome iki Monmartro. Mačiau, kaip ji stebi skaitiklį.
– Žinai, drauge, – nerimastingai sušnabždėjo ji, – vakaras pas Žiuljeną brangokai kainuoja.
– Nesijaudink, aš tave kviečiu.
Ji atsipalaidavo. Apsidžiaugė viską gausianti nemokamai.
Žiuljenas mus pasitiko prie niūroko devyniolikto amžiaus daugiabučio šoninių durų. Jis buvo neišvaizdus vyras, bet grožio stoką atsvėrė dailiai pasiūtas itališkas kostiumas su tobulai nublizgintais neskoningai dabitiškais suvarstomais batais. Ivetė mus supažindino, aš įkišau ranką į rankinę, bet jis atsainiai mostelėjo į kiemą: „Vėliau, brangioji, vėliau.“ Viduje jaukumo teikė ir nuo balandžio žvarbos gynė spalvoti stikliniai žibintai ir paslėpti elektriniai šildytuvai. Kulniukai smigo į žemę. Nuleidusi galvą pamačiau, kad einu per persišką kilimą.
Į lauką buvo ištempti sunkūs raudonmedžio šezlongai ir krėslai, ant auksuotų staliukų stovėjo žalvarinės vazos, tarsi čia būtų svetainė. Rimta jauna moteris ilga juoda suknele grojo arfa. Būtų buvę panašu į Viktorijos laikų romano dekoracijas, jei ne padavėjos, nešiojančios apskritus padėklus su šaltu baltuoju vynu ir minkštučiais žąsų kepenėlių pašteto gabaliukais.
Merginos buvo nuogos, avėjo juodus ilgaaulius su sagutėmis, mūvėjo ilgas juodas atlasines pirštines ir dėvėjo šiaudines skrybėles su storais juodais grogreno kaspinais. Šiltoje įmantrių „Fortuny“ žibintų šviesoje rūkė ir plepėjo gal trisdešimt žmonių, moterys vilkėjo paprastas elegantiškas kokteilių vakarėlio suknias, vyrai – tamsius kostiumus.
– Oho! – nuoširdžiai sužavėta šūktelėjau Ivetei.
Ji linksmai nusišypsojo.
– Patinka?
– Labai. Ačiū, kad atsivedei.
– Taigi... netrukus bus vakarienė, o tada...
– O tada... – šyptelėjau jai.
Ivetė pasisveikino su keliais pažįstamais ir pristatė jiems mane. Moterys viena į kitą kreipėsi „jūs“, vyrai pasilenkdavo pabučiuoti rankos. Čia niekas nesivaržė dėl padėties kaip Balenskio laive; jei Ivetė ir nebuvo ta, kuo dėjosi esanti, – man kilo toks įtarimas, – niekam tai nerūpėjo. Užteko būti gražiam, bet juk be šešėlių nebūna ir grožio.
Iš pirmo žvilgsnio galėjome atrodyti kaip senamadiški vestuvininkai, ragaujantys užkandžius ir plepantys, bet geriau įsižiūrėjus buvo matyti, kad susirinkusieji šaudo akimis ir vertina vieni kitus, įsijungę sekso radarus. Viena padavėja sudavė į nedidelį vakarienės gongą, ir mes klusniai plūstelėjome į vidų, per prieškambarį patraukėme prie laiptų. Vėl pasirodė Žiuljenas.
– Damos, prašyčiau į viršų, džentelmenai į dešinę, štai čia. Voilà, comme ça. Vakarienė bus patiekta po penkiolikos minučių.
Paskui Ivetės kulniukus užlipau į viršų, į didelį kambarį su persirengimo stalais ir ryškiomis lempomis, kuriame karaliavo dar viena juodai vilkinti smulki rimta moterėlė pilna burna smeigtukų.
– Ji dirba „Chanel“ meistre, – sušnabždėjo Ivetė. – Ranka siuva karoliukus ir plunksnas prie moteriškų drabužių.
Moterys nusirenginėjo ir lankstė drabužius, demonstravo brangius juodus nėriniuotus arba fuksijų spalvos šilkinius apatinius ir vilkosi sunkius, subtiliai išsiuvinėtus kimono. Ore tvyrojo sumišę mūsų kvepalai. Moterims puošiantis, smulkioji „meistrė“ lakstė su krepšeliu. Pasipuošusios damos iškart pasikeisdavo, tarsi ūgtelėdavo, aukštakulniai irgi pridėjo ūgio. Lygindamos save su mažute darbuotoja jautėmės lyg kito pasaulio būtybės – turbūt taip ir buvo sumanyta.
Pasikuždėjusios ir pasiraususios krepšyje moterys prie kimono prisisegdavo puošmeną, į plaukus ar ant antkaklės prisitvirtindavo gėlę, liemenį susijuosdavo brangakmeniais ir plunksnomis puošta grandinėle. Ilgai žiūrėjusi į mane meistrė iš krepšio ištraukė įstabią baltą šilkinę gardeniją, tokią tobulą, kad panūdau pauostyti.
– Pasilenkite.
Nulenkiau galvą, jaučiau, kaip jos pirštai paleidžia paprastai susegtus mano plaukus.
– Jums, madmuazele, nereikia nieko įmantraus. Très simple. Va taip.
Ji atsitraukė, pabandė įsmeigti dar vieną smeigtuką, bet ištraukė.
– Labai gerai.
Jai nuėjus, atsisėdau prie tualetinio staliuko. Mano plaukai buvo susukti į kuoduką ir apgaubti tinkleliu su gėle. Gavau tamsiai bronzinį kimono su balta ir kobalto spalva išsiuvinėtais raštais, šilko siūlai švelniai blizgėjo it žiedlapiai. Staliukas atrodė kaip „Sephoros“ prekystalis, nukrautas įvairiausiais kremais ir kosmetikos priemonėmis. Pasiėmusi vatos tamponėlį nusivaliau makiažą – šioje aplinkoje jis atrodė pernelyg modernus, ir tik tamsiai raudonai pasidažiau lūpas.
Mano atspindys atrodė keistas, tarsi tapytas Engro, apsidairiusi pamačiau, kad kitos moterys irgi pasikeitė. Ivetė vilkėjo skaisčiai raudoną drabužį plačiomis rankovėmis iki alkūnių, abi jos rankos buvo papuoštos plonytėmis auksinėmis grandinėlėmis su įpintomis odos juostelėmis ir povo plunksnomis – priminė sakalo pančius. Moterėlė suplojo rankomis, nors visos ir taip susidomėjusios ir susikaupusios tylėjome, nė viena nekikenome ir nešūkčiojome, kaip paprastai daro kartu besirengiančios moterys.
– Allez, mesdames, – dalykiškai kreipėsi ji, tarsi būtume pulkelis mokinukių, vedžiojamų po rimtą muziejų.
Ilgos suknios šlavė parketą, skardžiai kaukšėjo kulniukai. Perėjusios koridorių atsidūrėme prie dvivėrių durų, iš tylaus gaudesio už jų supratome, kad vyrai jau susirinkę. Kambarys buvo apšviestas žvakėmis, pristatytas sofų, žemų krėslų ir staliukų. Jame laukiantys vyrai vilkėjo storo juodo atlaso pižamas su kilpelėmis užsegamais švarkais, žvilgantį audinį išryškino krakmolyti marškiniai.
Retsykiais žvakės šviesoje auksu blykstelėdavo sunki rankogalio sąsaga ar siaura laikrodžio grandinėlė, pasimatydavo ant spalvingos šilkinės nosinaitės išsiuvinėta monograma. Jei visos smulkmenos nebūtų buvusios tokios tobulos, būtų atrodę kvailai ir teatrališkai. Jaučiausi lyg užhipnotizuota, širdis plakė lėtai ir stipriai. Ivetę nusivedė vyras su už rankogalio užkišta povo plunksna. Pakėlusi galvą pamačiau kitą vyrą, jis žingsniavo prie manęs, prie atlapo prisisegęs tokią pat kaip manoji gardeniją.
– Tai šitaip viskas vyksta?
– Kol pavalgysime. Paskui galėsi rinktis pati. Bonsoir.
– Bonsoir.
Jis buvo aukštas ir lieknas, jauno kūno, bet vyresnio veido – griežto, su raukšlelėmis, nuo aukštos kaktos atgal sušukuotais žilstelėjusiais plaukais ir didelėmis, šiek tiek įkypomis tarsi Bizantijos šventojo akimis. Jis nusivedė mane prie sofos, luktelėjo, kol atsisėdau, tada padavė paprastą, dailią ir tvirtą krištolinę taurę baltojo vyno. Man visos šios ceremonijos patiko.
Žiuljenas išties vertino laukimo džiaugsmą. Pasirodė beveik nuogos padavėjos, nešinos lėkštelėmis su omarų krepšeliais, ančių krūtinėlių griežinėliais su medumi ir imbieriniu padažu, aviečių ir braškių trapučiais. Ne pasisotinti, veikiau apetitui sužadinti.
– Nuo raudonų uogų moters makštis pasidaro labai skani, – pranešė mano vakarienės draugas.
– Žinau.
Kai kurie tyliai šnekučiavosi, bet dauguma dairėsi ir gėrė, akimis šaudė į vikriai judančias padavėjas šokėjų kūnais: lieknas, bet raumeningas, stangriomis blauzdomis siauruose auliniuose batuose.
Papildomai uždarbiaujančios balerinos? Kitoje kambario pusėje neryškiai mačiau Ivetę, tįsančią kaip gyvatė, pro raudoną šilką tamsuojančia šlaunimi, smailia sidabrine šakute penimą migdolais įdarytomis figomis. Padavėjos iškilmingai vaikščiodamos po kambarį ėmė gesinti žvakes, palikdamos vaško dūmų debesėlius. Ant šlaunies pajutau visiškai neskubriai glostančią ir ratukus sukančią vyro ranką...
