<...>
- Gabija, netrukus ekranus pasieksiančiame Linos Lužytės filme „Amžinai kartu“ vaidinate šaltoką, visus kontroliuojančią perfekcionistę. Vis dėlto man Jūsų heroję dažniau norėjosi apkabinti, nei pasmerkti. Įdomu, kaip šį personažą matote Jūs?
- Aš kuriu ne personažą, o istoriją. Prieš pradedant filmuoti, su Dainiumi Gavenoniu ir Lina daug diskutavome apie gyvenimą. Mums buvo labai svarbu išgirsti, ką Lina nori pasakoti. Svarbu ir tai, ką galime papasakoti nuo savęs. Tik tikrumu, savo išgyvenimais papildyta istorija taps artima ir kitiems. Aš pateisinu kiekvieną savo herojės žingsnį, suprantu visus jos elgesio motyvus, kitaip negalėčiau jos istorijos nuoširdžiai pasakoti.
Mes visi norime tik gero savo artimiesiems. Tai kodėl tada taip nesiseka? Norėjau su žiūrovais apie tai pasikalbėti. Ne viena filmą mačiusi moteris prisipažino suprantanti jo heroję, atpažįstanti save. Manau, kad mano kuriamo personažo, kaip ir daugumos moterų, didžioji problema yra ta, kad ji stengiasi padaryti daugiau, nei priklauso, ir tada nuoširdus rūpestis, globa virsta kontrole. Rusai turi labai gerą posakį „pričinit dobro“ („pridirbti gero“). Pernelyg stengdamiesi, kad visi būtų laimingi, neretai pasiekiame priešingų rezultatų.
- Pastaruoju metu Jus išties galima pamatyti visur – „Domino“ teatre, komedijose, dramose, trumpo ir ilgo metražo filmuose, serialuose, „Dviračio šou“... Ar nebijote išsibarstyti, nusipiginti?
- Jei nesi pigus, niekas tavęs nenupigins. Kai pradėjau dirbti „Domino“ teatre, kai kurie kolegos draugiškai pasišaipydavo. Norėjau išbandyti komedijos žanrą, išmokti net apie sudėtingus dalykus kalbėti lengvai.
Manau, kad gerą komediją parašyti ir tinkamai suvaidinti taip pat įdomu ir sudėtinga kaip tragediją. Šis žanras ne visada buvo laikomas prastesniu. Klasicizmo epochoje pradėta skirstyti: komedija – plebėjams, miestiečiams, o tragedija – elitui, vaidinama dvaruose. Panašus požiūris daug kur išlikęs iki šių dienų. Tiesa, pastaruoju metu pastebiu, kad aktoriai vis mažiau skirsto vieni kitus į elitą ir antrarūšius.
Profesionalumas nepriklauso nuo pastato, kuriame vaidini. Svarbiausia – nedaryti klojimo teatro ir nejuokinti žiūrovų primityviais pokštais.
- Nebijote ir itin drąsių scenų. Kaskart, žiūrėdama komediją „Valentinas vienas“, kur su Giedriumi Savicku vaidinate sutuoktinių poros eksperimentus lovoje, kvatojuosi iki ašarų. Įdomu, ar Jums filmuotis buvo taip pat linksma, ar vis dėlto nejauku? Ar lengvai ryžotės tokiam pikantiškam vaidmeniui?
- Kai sužinojau, ką reikės vaidinti, mane ištiko šokas. Ramino tai, kad partneris bus Giedrius Savickas. Žinojau, kad jis turi skonį ir yra subtilus žmogus, bet vis dėlto tuo metu Lietuvos kine nebuvo sukurta tokių atvirų scenų, mūsų karta apie seksą nebuvo linkusi diskutuoti viešai. Kaip tyčia prieš tai buvau atsisakiusi kelių kino projektų. Draugams sakiau: „Negi atsisakiau normalių projektų tam, kad vaidinčiau moterį su dirbtiniu falu?“
Kita vertus, jaučiau, kad seksualinė rutina seniai kartu gyvenančių sutuoktinių lovoje yra ta tema, kuria man būtų įdomu pasikalbėti su žiūrovais. Įkvėpė ir filmo prodiuseris, režisierius Donatas Ulvydas. „Esu įsitikinęs, kad tai bus pačios geriausios filmo scenos“, – sakė jis. Vaidinti buvo tikrai linksma. Vieno epizodo dėl netramdomo juoko net nepavyko nufilmuoti.
Kvatojausi iki ašarų ir per peržiūrą, nors žiūrėdama filmus paprastai esu sau labai kritiška. Viską galima suvaidinti ir vulgariai, banaliai, ir skoningai, su meile. Bijojau, ar šis vaidmuo nepadarys gėdos mano paauglei dukrai, ar netraumuos, bet jokių pašaipų ji nesulaukė. Niekas neįžvelgė vulgarumo, nes jo ten ir nebuvo.
- Asmeniniai išgyvenimai suteikia naujų spalvų ir vaidmenims. Vienaip šeimos dramą vaidina ką tik įsimylėjusi aktorė, kitaip – jau patyrusi skyrybas. Oficialiai su prodiuseriu Linu Ryškumi išsiskyrėte vos prieš metus, nors jau senokai kartu negyvenate. Kas Jums yra skyrybos – šeimos tragedija ar tik vienas iš gyvenimo etapų? Gal vertėjo santuoką išsaugoti bent dėl vaiko?
- Skyrybos yra šeimos tragedija, bet po jų gyvenimas tęsiasi. Svarbu, kaip į tai reaguosi. Gali krimstis ir ieškoti kaltų, o gali susitaikyti su tuo, kad baigėsi tam tikras tavo gyvenimo etapas, ir iš to, kas įvyko, pasidaryti tam tikras išvadas apie save, kai ko išmokti. Nemanau, kad dėl skyrybų būna kaltas vienas žmogus. Ne veltui sakoma, kad tango šokamas dviese.
Kartu praleidome 14 metų, bet žmonės keičiasi, būna, vystosi skirtingu tempu, skirtingomis kryptimis, ima nesusikalbėti dėl esminių dalykų, ir vieną dieną supranti, kad tapo ne pakeliui. Mano tėvai išsiskyrė, kai buvau vaikas. Jų skyrybas išgyvenau skausmingai, bet vis tiek manau, kad gyvenimas kartu tik dėl vaikų – ne išeitis. Tai – apgavystė. Išsikeli sau tokį neva kilnų tikslą, nors iš tikrųjų išsaugoti santuoką trokšti labiau dėl savęs. Viską darome pirmiausia dėl savęs.
Svarbiausia – kad vaikas nesijaustų paliktas, todėl su Linu stengiamės, kad mūsų išsiskyrimas nepaveiktų tėviškų santykių. Visada gerai sutarėme, puikūs santykiai ir su Edita (dabartinė Lino Ryškaus draugė aktorė Edita Užaitė, – red. past.), net dalijamės su ja tuo pačiu vaidmeniu viename „Domino“ spektaklyje.
- Kalbėdamas apie namie gimusią savo antrąją dukrą, Linas užsiminė, kad taip gimė ir judviejų dukra. Tais laikais tai buvo labai drąsu. Kodėl priėmėte tokį sprendimą?
- Kai tau 24-eri metai, jūra atrodo iki kelių. Įsivaizduoji, kad viską gyvenime gali, ir tai iš dalies yra tiesa. Kodėl sveika, jauna, stipri moteris negalėtų gimdyti taip, kaip nuo amžių glūdumos gimdė visos moterys? Juk daryti tai ligoninėse pradėjome visai neseniai. Aišku, žiūrėjau į tai atsakingai. Perskaičiau daug literatūros, jaučiausi pasiruošusi. Kai prasidėjo gimdymas, puikiai supratau, kas vyksta su mano kūnu ir ką turiu daryti, todėl jaučiausi rami, atrodė, tarsi darau tai ne pirmą sykį.
Kartais gimdant ligoninėje panikos būna daugiau, nes moterys negirdi savęs, tik laukia gydytojos nurodymų, kada stumti, kaip kvėpuoti. Mano patirtis labai gera, viskas pavyko natūraliai, bet nenorėčiau stoti į vieną kurią barikadų pusę diskutuojant, kur gimdyti geriau – namie ar ligoninėje. Manau, kiekviena moteris turi įsiklausyti į save – savo kūną, intuiciją. Jau gimus dukrai, pasidariau asmeninį horoskopą. Pagal jį man buvo numatytos didelės komplikacijos per gydytojus gimdant. Galbūt nesąmoningai, pati to nežinodama, tos lemties išvengiau?
- Esate iš tų moterų, kurios su amžiumi tik gražėja. Ar bijote senatvės? Sako, kad gražioms aktorėms ši tema labai jautri.
- Man patinka seni žmonės, man jie labai gražūs. Prisimenu, kai, būdama 30-metė, kelis mėnesius gyvenau Kanadoje, Vankuveryje, vaikštinėdama po miestą negalėjau atitraukti akių nuo pagyvenusių žmonių. Mane žavėjo, kaip jie moka džiaugtis gyvenimu, kokie yra gražūs, laimingi, viskuo besidomintys. Niekas dėl amžiaus tų tavo vaidmenų neatims, kas tavo, neprapuls. O ir be aktorystės gyvenime gausu įdomių dalykų.
<...>
Visas interviu – lapkričio mėnesio žurnale „Moteris“
Nuotraukos – iš žurnalo „Moteris“ archyvo (fotografė – Agnė Gintalaitė, stilius – Justės Kubilinskaitės, makiažas ir šukuosena – Tanios Popovos)
