Mylimasis,
Žinau, kad niekada taip ir neišdrįsiu tau išsiųsti šio laiško, bet vis tiek naiviai tikiuosi, kad kada nors jį perskaitysi ir suprasi, kad buvau ta mergina, kuri nuoširdžiai tave mylėjo...
Turbūt niekada nesugebėsiu pamiršti dienos, kai tave pirmą kartą pamačiau... Buvai apsivilkęs rožiniu džemperiu, toks amžinai išsišiepęs, toks geros nuotaikos užtaisas... O dar ta kasytė... Kažkuo ji man patiko... Ir dar tebepatinka...
Ėjo dienos, po truputį pradėjome kalbėtis. Aš neigiau sau, kad man patinki, bet vos išgirdusi tavo vardą, pamačiusi tave, pagavusi tavo žvilgsnį ar tiesiog išgirdusi tavo balsą, mano širdis daužėsi lyg išprotėjusi. Tada supratau, kad tu tyliai ir nieko taip ir nežadėdamas pasibeldei į mano širdies duris.
Laukdavau kiekvieno ryto, kad galėčiau keliauti į mokyklą, nes ten, žinojau, būsi ir tu... Mano minčių ir širdies vagis... Pamenu, kaip keistai jaučiausi, kai mus anglų mokytoja susodino kartu, kad neplepėtume, bet ji labai suklydo... Mes visas pamokas pliurpdavome net pamiršę, kad esame pamokoje. Ar pameni tai?
Keisčiausias, bet kartu ir mieliausias tavo poelgis buvo, kai tu, pamatęs, kad esu labai pikta, nupiešei man meškutį, laikantį širdelę... Bet aš buvau tokia širšė, kad nesupratau, kodėl taip padarei... O gal vis dėlto aš tau irgi rūpėjau? Tačiau dabar jau nebesužinosiu... Tiek prisiminimų sukilo, kad net dusina... Žinok, keista, kad net mokytojai mus piršo... Tik mes to nesupratome, o gal nenorėjome suprasti... Tiesiog aš mokėjau nuslėpti tai, kad nesu tau abejinga...
Turbūt niekada taip ir nepamiršiu pirmojo mūsų bučinio šokio sukūry per išleistuves... Mums nerūpėjo, kad esame ne vieni, kad esame rato vidury ir visi aplink plojo... Tiesiog ta akimirka, kai po bučinio žiūrėjome vienas kitam į akis, buvo magiška... Žinau, kad taip ir neištrinsiu iš atminties mūsų ryto paupy... Kai tekanti saulė po truputį žadino miegantį miestą, mes mėgavomės buvimu kartu, mėgavomės bučiniais, kurie man buvo patys saldžiausi... Pamenu, kaip tu mane stipriai apkabinai... Taip stipriai, kad net jaučiau stiprų tavo širdies plakimą... Kad tu žinotum, kokia laiminga tą rytą buvau... Buvau laiminga, nes buvau mylimo vaikino glėby... Tačiau viskas taip ir baigėsi... Viskas baigėsi pačioje įdomiausioje vietoje... O aš taip norėjau, kad nors truputį tau rūpėčiau... Bet deja... Ne visos svajonės pildosi...
Turėjo praeiti kiek daugiau nei du metai, kad sugebėčiau jausmus tau nustumti į tamsiausią širdies kertelę... Naiviai tikėdamasi, kad daugiau niekada jie nebeišlįs į dienos šviesą... Tikėjausi, kad taip ir liksi gražiausiu prisiminimu... Stengiausi negalvoti, neprisiminti tavęs... Tačiau net nejausdama ieškojau žmogaus panašaus į tave... Tačiau nieko neradusi, stengiausi tave pamiršti kito žmogaus glėby... Kad ir kaip stengiausi pamilti kitą žmogų, bet man nepavyko... Niekas taip nebučiavo manęs, kaip tu... Kiekvieną sekundę aš vis ilgėjausi tavęs... Beprotiškai ilgėjausi...
Praėjo šešeri metai... Tiek laiko tavęs nemačiau... Tikėjau, jog pamiršau... Tačiau kaip perkūnas iš giedro dangaus apsireiški tu... Po šitiek metų... Tik nesuprantu, kodėl tik dabar prakalbai, jog vis mane atsimeni, prisimeni mūsų rytą paupyje... Prisipažini, kad tau tikrai rūpėjau... Ta žinutė sugrąžino taip kruopščiai paslėptus jausmus... Ir vėl mano mintyse gyveni tu... vienintelis mylėtas vyras... Tačiau šį kartą man skauda labiau... Velniškai skauda širdį, nes žinau, kad tu niekada nebebūsi mano, nes tavo širdy, tavo namuose, tavo pasauly šeimininkauja kita...
Po šitiek metų mokyklos abieturientų laidai susitikus, susitikome ir mes... Tave pamačius, mano širdis drebėjo... Tu toks suvyriškėjęs, tačiau toks pat besišypsantis... Per susitikimą vengėme vienas kito, nes žinojome, kuo tai baigtųsi... Vakaro eigoje po truputį pradėjome kalbėtis, pasipasakojome, kaip pasisuko mūsų gyvenimai ir... staiga supratome, kad nepabėgsime nuo to, kas turi įvykti... Nežinau, kaip sau leidau tai... Bet aš neatsispyriau pagundai... Po šitiek metų mes vienas kitam atsidavėm... Tu tikriausiai net nesupranti, kaip buvo gera, praėjus tiek metų vėl bučiuoti mylimas lūpas, vėl jausti tavo apkabinimus ir... pagaliau atsiduoti tau...
Puikiai suprantu, kad tai buvo mūsų klaida... Tačiau aš nesigailiu... Aš viską pakartočiau vėl ir vėl, nors ir tektų rinkti širdies šukes, nors ir vėl skaudėtų... Tiesiog noriu, kad žinotum – tu visada turėsi specialią vietą mano širdyje... Pirmosios ir vienintelės meilės vietą.... Visada liksi tuo vyru, pas kurį grįžčiau vėl ir vėl, palikusi kažkur visus savo principus, nes labiau už viską noriu būti tavo glėbyje...
Sunku, bet privalau tramdydama ašaras tau ištarti sudie... Nors žinau, kad turėčiau sakyti: „iki pasimatymo“, nes žinau, kad visada per laidos susitikimus pamatysiu tave ir mano širdis vėl stos... O dabar SUDIE... SUDIE, mylimasis ....
P. S. Myliu tave...
