Su savo vaikinu draugais buvome jau nuo smėlio dėžės. Mūsų mamos buvo geriausios draugės, be to, gyvenome gretimuose namuose. Kartu švęsdavome gimtadienius, lankėme tą patį darželį, vėliau – ir mokyklą.
Pora tapome vienuoliktoje klasėje. Abu buvome vienas kitam pirmoji meilė. Mūsų šeimos, o ir mes tuo pačiu, tikėjome, kad mums lemta būti kartu iki gyvenimo pabaigos – tokie neišskiriami ir panašūs buvome. Kalbėjome apie bendrą ateitį, vaikus. Su jo seserimi buvome geriausios draugės. Kartą ji man prasitarė, kad mano vaikinas per tėvų sutuoktuvių jubiliejų, kuris bus už dviejų mėnesių, ruošiasi man pasipiršti. Atrodė, jog viskas taip ir turi būti. Galvojau, kad ištekėsiu už vaikystės draugo, gyvensime ramų ir laimingą gyvenimą.
Ir tada lyg perkūnas iš giedro dangaus pasirodė Jis: dešimčia metų už mane vyresnis, išsiskyręs vyras. Kartą su drauge sėdėjome kavinėje ir mergaitiškai pliurpėme. Staiga draugė man mirktelėjo akį: „Tas vyras prie lango su kava, jau gal pusvalandį nuo tavęs nenuleidžia akių“. Atsisukau į jį – kerinti šypsena ir valiūkiškas žvilgsnis papuošė jo veidą. Kažkas mano viduje suvirpėjo. Aš irgi nusišypsojau plačia šypsena. Vyras priėjo prie mūsų staliuko. Pokalbis prasidėjo visai nekaltai. Galiausiai jis išprašė mano mobilaus numerio. Nenorėjau duoti, bet kažkodėl sutikau.
Vėliau jis man daug kartų skambino – neatsiliepdavau. Jaučiau, kad jis mane traukia – nemėgau rizikuoti. Bijojau, kad galiu paslysti ir prarasti tai, ką turiu. Kartą jis man paskambino iš kito numerio – atsiliepiau. Įsikalbėjome. Taip prasidėjo mūsų ilgiausi pokalbiai. Su nekantrumu laukdavau, kai suskambės telefonas ir išgirsiu jo balsą, kada gausiu jo siųstą žinutę...
Mes taip bendravome telefonu beveik mėnesį laiko. Galiausiai pasidaviau jo siūlymui susitikti išgerti kavos. Su juo bendrauti buvo labai smagu, jaučiau, kad pradedu įsimylėti. Jis man irgi kalbėjo apie meilę. Buvau sutrikusi, juk turiu vaikiną, kuris man ruošiasi pasipiršti. Iki mano vaikino tėvų vestuvių jubiliejaus tebuvo likusi vos daugiau nei savaitė. Turėjau apsispręsti ir labai greitai. Mylėjau savo vaikiną, tačiau, kaip dabar pagalvoju, jis man buvo lyg brolis, kurio niekada neturėjau, jis man buvo geriausias draugas, lyg mūro siena, už kurios jaučiausi visiškai saugi.
Su naujuoju pažįstamu jaučiausi visiškai kitaip: prie jo mane beprotiškai traukė, nors tebuvome pažįstami labai trumpą laiką, jis alsavo nežinomybę, kurios taip troškau paragauti... Supratau, kad myliu juos abu. Tik skirtingai. Protas sakė, kad turėčiau likti su savo vaikinu: nesudaužyčiau jo širdies, nenuvilčiau savo tėvų ir jo šeimos, gyvenčiau ramų gyvenimą... Tačiau širdis kuždėjo ką kitą: ji norėjo lėkti, šėlti, įsisukti į nežinomybės sūkurį. Visą naktį negalėjau užmigti, ašaros bėgo skruostais, rodės, kad tuoj plyšiu pusiau. Ir auštant aš apsisprendžiau.
Iš pat ryto paskambinau savo vaikinui: pasakiau, kad jį labai myliu, kad jis nuostabus žmogus, bet aš nematau mūsų gyvenimo kartu. Jis nesuprato. Neilgai trukus pasigirdo skambutis į duris: ten buvo mano vaikinas. Jis klūpojo ant kelių ir prašė manęs jo nepalikti, maldavo likti kartu. Jaučiausi šlykščiai. Tačiau norėjau būti sąžininga jam ir sau: negaliu gyventi su vyru, kai tuo tarpu vis galvočiau apie kitą. Mano tėvai, jo tėvai irgi bandė mane perkalbėti. Tačiau veltui.
Aš susikroviau daiktus ir išėjau į nežinią – išėjau pas daug ko mačiusį ir patyrusį vyrą, dėl kurio buvo pamišusi mano širdis. Žinojau, kad su juo manęs laukia audringa kelionė ir tik labai retais atvejais abu atplauksime į ramų uostą. Ir štai, mes kartu jau beveik du metai: ir taip kasdien plaukiame per gyvenimą lyg audringą, šėlstančią jūra. O mūsų širdys vis dar plaka vienu ritmu...
G. G.
*******************
Šis rašinys yra atsiųstas konkursui „Mylėjau du, o teko pasirinkti vieną“. Kviečiame dalyvauti ir jus!
