Po tų poros metų jis užsikodavo. Tada dar dvejus metus negėrė, bet vis tiek nesijautėm mes laimingi, padaugėjo pykčio namuose, nuolatine įtampa. Tada baigėsi kodas ir vėl pragaro pilni metai. Atrodo, dar baisesni nei buvo praėjusieji. Daiktų daužymas, gėrimas savaitgaliais, nesustodavo ir po 4 dienas, prarado kelis darbus ir net nekalbu apie vaiko priežiūrą. Kadangi gyvenam Anglijoje vieni, tai vaiku rūpinomės tik dviese. Grįždavau vakare po darbo, rasdavau jį miegantį, vaikas šalia pasimetęs sėdi. Buvo be galo sunku. Negalėjau prarasti darbo, prašydavau draugų pagalbos.
Buvo keli jo pykčio priepuoliai. Vieną kartą sudaužė viską virtuvėje, nakvojau kelias dienas pas draugę su vaiku, kol išsiblaivė ir viską susitvarkė pats. Kitą kartą išdaužė mašinos langą, kai buvau mašinoj ir neleidau jam girtam išvažiuoti (tai buvo per pirmus dvejus mūsų bendro gyvenimo metus).
Ir galiausiai, per paskutiniuosius metus dužo viskas svetainėje: televizorius, stalas, vaiko žaislų dėžė skrido į mano pusę, laimei, nekliudė, ir kai su vaiku mėginome pabėgti, tai mums sėdint mašinoj, ją apipylė benzinu ir grasino padegti. Vėl su vaiku apsistojome pas draugus. Viską darė būdamas girtas ir viskas baigdavosi vienodai, jis verkė ir atsiprašinėjo išsiblaivęs, o aš atleisdavau ir vis grįždavau.
Vieną pirmadienį, palikus draugą blaivą su vaiku, išvažiavau į darbą, grįžau, radau jį vėl miegantį. Apsikabinau vaiką, paruošiau jam maisto, pabendravom ir ruošėmės į lovą. Prabudo mano gyvenimo vyras, piktas, nelaimingas… Prasidėjo muzikos garsinimas. Bandžiau be didelio konflikto išaiškinti, kad naktis ir kad mes ruošiamės į lovą…
Prisimenu visas tos nakties smulkmenas. Kaip jis pradėjo mane smaugt, kiekvieną jo kumščio dūžį, kiekvieną spyrį. Prisimenu, kaip vaiką pastūmė į sieną, kaip abu su vaiku gulėjome parkritę ant žemės, aš jį laikau stipriai apkabinus, kad daugiau nenukentėtų ir kaip džiaugiausi, kai spyris su batu į galvą kliuvo man, o ne vaikui…
Laimei, per tarpus, kol mane mušė ir kartais nustodavo, sugebėjau išsikvieti policiją. Po visko sekė parodymai policijoje, ligoninė, socialinė vaiko priežiūra, buvusiajam – teismai ir po poros savaičių Kūčių vakarienė pas mano buvusio mamą, kartu su mano smurtautoju.
Po to vakaro mes kartu negyvenom. Aš toliau kabinausi ir viską dariau viena. Buvo be galo sunku. Reikėjo išlaikyti darbą, rasti auklę, pailginti darželio valandas, rasti jėgų toliau žingsniuoti. Ir jų radau. Vienui viena, nepadėjo niekas…
Dabar praėjo dar ne tiek daug laiko, 4 mėnesiai, aš, berods, atsigavau, kasdienybė tapo lengvesnė, pradėjau susitikinėti su kitu vaikinu, kuris ilgą laiką buvo šalia manęs tik kaip draugas. Ir, atrodo, turėčiau būti laiminga, bet vėl viskas keičiasi. Pradedu vakarais ilgėtis vaiko tėvo, pradedu darytis apatiška viskam, nieko nebenoriu. Pamirštu, kas buvo bloga, vis daugiau gražių prisiminimų išlenda, atrodo, kaip buvo gera turėti žmogų šalia, kurį gerai pažinojau. Namai kartu kurti, buities darbai pasidalinti, kažkas laukia, pasiilgsta…
Slepiu nuo aplinkinių ir naujuosius santykius, bijau būti nesuprasta ir pasmerkta, nors labai džiaugiuosi naujuoju draugu ir jį labai vertinu, bet juk niekas taip ir nežino, kas mano gyvenime nutiko. Nebežinau ko noriu…
Vaiko tėvui apribojimai mus matyti 2 metams, jis Lietuvoj gydėsi nuo alkoholizmo, žada būti geras tėvas vaikui ir prisiekia meilę man. Žinau, kad niekada nesugebėsiu daugiau su juo gyventi, bet kaip toliau būti laimingai? Kaip imtis darbų, kurie guli numesti, kaip nebesijaudinti dėl buvusiojo, kad jam velniškai sunku ir turėčiau jam padėti. Kaip gyventi toliau??? Noriu sustabdyti laiką, nieko nedaryti visus metus, tiesiog pranykti, pailsėti ir tada toliau gyventi…
Gal galite padėti.
Gerda (vardas pakeistas)