Po to vyras išvažiavo į užsienį, o po kurio laiko – ir aš su dukryte. Na, o tada viskas ir prasidėjo, bet dar tokio elgesio itin blogo nebuvo, kaip šie 2 pastarieji metai. Vyras pradėjo lošti žaidimų aparatais (net paskutinius pinigus pralošia), pradėjo dažniau išgert, bet jis ramiai išgert nemoka (kai išgeria, tada viskas negerai, rėkia, visokiais žodžiais išvadina, tranko viską, kas papuola po ranka), vaikas net bijo, kai pamato, jog jis išgėręs.
Jokio tolerantiškumo, vos ne kiekvieną dieną išgirstu keiksmažodžių laviną, kuri skirta man. Jo elgesys vis blogėja, vaikais nesirūpina, nesvarbu, ar vaikai pavalgę, ar reikia vaikus apipirkt, jis tik pasako: tai tavo darbas. Bet pinigų iš popieriaus nenupiešiu.
Grįžta iš darbo, tai tik su draugais telefonu kalba arba prie kompiuterio sėdi. Su maistu irgi neįtinku. Kiekvieną dieną priekaištai: tu to nepadarei, tu ne taip padarei. Dukrytė jo bijo ir su juo net būti nenori.
Tiesiai šviesiai: jis negražiai su ja elgiasi, skriaudžia, šūkauja ant jos. Iš jo jokio dėmesio mes nesulaukiam. Daug kartų bandžiau šnekėt su juo ir kiekvieną kartą būna tas pats: atsiprašau, aš pasikeisiu. Bet tie žodžiai tušti, jis vis tiek elgiasi taip, kaip nori.
Sakiau, kad skirsimės, jei nepasikeisi, jis net nereaguoja. Mano tėvai bandė net su juo šnekėti ir veltui. Jis tik pradėjo šūkauti ant jų, keiksmažodžius svaidyti ir galiausiai iš namų išvarinėti. Žinau, geriausia išeitis – skyrybos, bet aš jaučiu kažkokią baimę.
Prašau patarkit, ką tokiu atveju daryti?
