Dvasinio neišmanymo kankinama technokratinė visuomenė žaidžia rizikingus žaidimus su šia galinga ir didinga vyriška jėga. Kol vyriška agresija didžia dalimi yra neįsisąmoninta jėga, neturinti 100 procentų kryptingumo, ji yra tarsi pragaro katilas, uždengtas sunkiu infantilumo dangčiu, rašo portalas b17.ru.
Tokia situacija susiklostė dėl to, kad Vakarų kultūroje nebeliko įšventinančių iniciacijų: specialių apeigų, kurios padėtų laiku, konstruktyvia vaga nukreipti vyrišką bręstančios asmenybės agresiją, transformuodamos ją į ginančią, kuriančią jėgą. Dvasiškai išsivysčiusių šalių kultūroje visada labai daug iniciacijų. Jei jų nėra, neišvengiamai susikuria pseudoiniciacijos – surogatiniai išbandymai, kurie padeda savaip spręsti augimo ir brandos užduotis, pavyzdžiui, nukreipti vyrų agresiją ir panaudoti ją antihumaniškiems tikslams...
Kai trūksta naudingų socialinių kanalų, skirtų nukreipti prigimtinę vyrišką agresiją, susidaro palankios aplinkybės vadinamajai pasyviai agresijai...
Scottas Wetzleris savo knygoje „Living with the passive-aggressive man: Coping with the personality syndrome of hidden aggression - from the bedroom to the boardroom“(„Kaip gyventi su pasyviai agresyviu vyru: kaip įveikti paslėptos agresijos sindromą – miegamajame ir biure“) šį reiškinį pavadino „nuolankiu nepaklusnumu“.
S. Wetzlerio nuomone, pasyvi, užmaskuota agresija yra šiuolaikinių vyrų rykštė.
„Kai trūksta jėgų ir išteklių tiesioginiam iššūkiui... pasipriešinimas pasireiškia slapta, ne tiesiogiai... Pasyviai agresyvaus vyro tragedija šiandien yra ta, kad jis neteisingai traktuoja asmeninius santykius – kaip kovą dėl valdžios, ir jaučiasi juose bejėgis. Santykių su pasyviai agresyviu vyru paslaptis – ištaisyti šią jo klaidingą nuostatą ir padėti jam pasijusti stipresniu“, – rašo S. Wetzleris.
S. Wetzleris mano, kad pasyviai agresyvią gynybą gali būti įvaldę ne tik vyrai, bet ir moterys, tačiau tarp vyrų ji pasireiškia dažniau. O šiuolaikinėms moterims labiau būdinga atvirai reiškiama agresija.
Neakivaizdi, paslėpta agresija pasireiškia kaip atviros iniciatyvos stoka, polinkis perkelti atsakomybę kitiems, kaip neryžtingumas, neapibrėžtų, dviprasmiškų santykių kūrimas, dažnas melavimas ir tušti atsiprašinėjimai.
Pasyvi agresija – tai chroniškas pažadų ir susitarimų nevykdymas, vilkinimas, darbų atidėliojimas, keistas užmaršumas, prašymų nevykdymas. Tai aplinkinių lūkesčių ignoravimas, pašnekovo nuvertinimas, pavyzdžiui, abejojant jo realybės matymu: „Tu viską išsigalvoji“, „Tu darai ne taip“ ir pan., taip pat pašnekovą nutraukiant, išsisukant nuo atsakymų į klausimus, nuo pašnekovo siūlomos temos.
Tokią taktiką pasyviai agresyvus vyras taiko bijodamas būti priklausomas, bijodamas konkurencijos ir emocinio artumo. „Todėl galiausia jis visuomet būna blogos nuotaikos, vaidina auką ir kaltina viskuo jus“, – rašo S. Wetzleris. Tokiems vyrams būdingas užslėptas priešiškumas moterims, jie neprisiima atsakomybės už vyriškas socialines funkcijas ir šiuo tikslu iškreipia realius faktus.
S. Wetzleris išskiria pasyviai agresyviai besielgiančiam vyrui būdingą klausimą, adresuotą gyvenimo partnerei: „O kodėl aš turiu tau kažką daryti?“ Perfrazuojant, tai būtų: „O kodėl vyras – aš, o ne tu? Kodėl aš turiu tau paduoti ranką, o ne tu man? Kodėl per vestuves aš turiu nešti tave ant rankų, o ne tu mane? Kodėl aš tau turiu pirštis, o ne tu man?“
Gyvenime ši agresijos rūšis dėl savo užslėptumo netraktuojama kaip agresija, socialinė sąmonė jos dar nėra demaskavusi. Apie tai kol kas taip plačiai nekalbama, kaip pavyzdžiui, apie rūkymo žalą. Pasyvi agresija veši kaip socialiai toleruojamas elgesys. Ji labai plačiai paplitusi ir apima visas žmonių bendravimo rūšis, todėl yra itin toksiška ir destruktyvi ir dalykiniuose, ir asmeniniuose santykiuose.
„Problemos su pasyviai agresyviu vyru kyla dėl jo paslėptų ir neadekvačių būdų išreikšti priešiškumą, paslėptą po nekaltumo, dosnumo ar pasyvumo (nusižeminimo forma) kauke ... Jei jūs nesuprantate to, ką jis sako arba daro, arba tai veikiau jumyse sukelia pyktį, tai ir yra pasyvi agresija.“
Šis terminas savaime yra paradoksalus, ir kyla klausimas: kaip žmogus gali tuo pat metu būti ir pasyvus, ir agresyvus? Pasyviai agresyvus vyras nebūna pasyvus šiandien ir agresyvus rytoj... Jis vienu metu yra ir pasyvus, ir agresyvus. Paradoksalu tai, kad jis atsisako savo agresijos, kai ji pasireiškia.
S. Wetzleris pateikia du pavyzdžius, kaip pasireiškia pasyvi agresija: „Jis siekia, kad jūs imtumėte abejoti savimi... „Tu klysti dėl mūsų susitikimo. Mano darbo kalendoriuje jis įrašytas rytoj, o ne vakar. Būtent tam ir turiu kalendorių, kad viską susirašyčiau. Taip, pirma valanda dienos man tinka. Bet gali būti, kad man teks išvykti iš miesto. Paskambink man, jei norėsi papietauti su manim po kelių dienų.“ Toks elgesys visiškai išmuša iš vėžių.
S. Wetzleris rašo: „Viena moteris man papasakojo, kad jos vyras nudažė pusę langų rėmų jų miegamajame ir jau metus žada užbaigti šį darbą. Kai svečiai domisi, kodėl rėmai pilkai-balti, ji atsako: „Suskambo telefonas.“ Daug metų ji mėgino humoru nuslopinti savo susierzinimą ir nusivylimą, bet nebaigtas darbas kasdien jai bado akis.“
Pasyvi agresija formuojasi vaikystėje, kai vaiko emociniai, psichologiniai poreikiai nėra tenkinami… Kiekvieno žmogaus – ir vyro, ir moters – asmenybėje yra ir vyriškų, ir moteriškų savybių.
Kiekvienoje moteryje yra užslėptas vyriškas pradas – Animus, o kiekvieno vyro asmenybėje – užslėptas moteriškas pradas, Anima. Jų vidinis turinys netolygus – jie sudaryti iš dalių, fragmentų, kurių kiekvienas atlieka tam tikras funkcijas vidiniame žmogaus gyvenime.
Šias dalis patogu apibrėžti, pristatant jas kaip personažus. Moters asmenybėje Animus formuojasi iš jos tėvo ir kitų jį pavaduojančių vyriškų figūrų – realių ar įsivaizduojamų – įvaizdžio. O Anima vyro asmenybėje formuojasi iš motinos ir kitų moterų – taip pat ir realių, ir susikuriančių jo vidiniame pasaulyje – įvaizdžio.
Pagrindinis pasyviai agresyvaus vyro bruožas – jis yra atitolęs nuo savo vyriškumo kaip nuo galingos ginančios jėgos. Augdamas jis lieka liguistai priklausomas ir nuo realios motinos, ir nuo motinos įvaizdžio, susiformavusio jo asmenybėje. Jis išlaiko šį motinos įvaizdį kaip vienintelį gerai veikiantį apsauginį mechanizmą, ir savo kelyje sutinkamose moteryse jis ieško tos pačios figūros – taip jis vaikiškai siekia saugumo. Toks vyras ieško moterų-„gelbėtojų“ arba „administratorių“. Ši priklausomybė nulemia ir kitas pasyviai agresyvaus vyro priklausomybes nuo daugelio išorinių objektų, įskaitant ir socialines struktūras, kurios užtikrina „globą“.
Sveikos vyriškos strategijos esmė – moterį reikia iškovoti neišvengiamoje natūralioje konkurencijoje su kitais vyrais. Pasyviai agresyvus vyras nori pats būti užkariautas, nes jis paniškai bijo atsisakymų, kovų ir pralaimėjimų. Jis liguistai priklauso nuo aplinkinių nuomonės, įkyraus poreikio būti priimtam, ypač moterų.
Tačiau tuo pat metu jis siekia nuslėpti šią priklausomybę atstumdamas ir nuvertindamas moteris. Jis gali panašiai nuvertinti daugelį jam reikšmingų dalykų. Taip iškreiptai nebrandaus vyro elgesyje atsispindi siekis įgyti vyrišką jėgą ir nepriklausomybę.
Taigi, pasyviai agresyvus vyras yra nebrandus vyras, kuriam dar tik teks susijungti su savo prigimtine vyriška dvasine jėga ir vidiniu visa gydančiu ir vyriškas jėgas papildančiu moteriškumu...
Kiekvieno vyro viduje glūdi natūrali prigimtinė agresija. Pasyviai agresyvaus vyro viduje glūdi tiksinti bomba. Ir jei ši bomba yra pasąmonės lygmenyje, tai yra, kol vyriška agresija neįsisąmoninta ir jos vektorius nėra nukreiptas į gynybos pusę, ji, būdama nuslopinta (pasyvi) arba atvirai išreikšta iškrovos metu gali aklai naikinti ir patį vyrą, ir jį supantį pasaulį. Brandus vyras nuo pasyviai agresyvaus skiriasi tuo, kad yra užmezgęs kontaktą su savo prigimtine vyriška agresija ir moka kryptingai ją panaudoti gindamas moters ir vaiko pasaulį, gindamas savo interesus ir interesus tų, už kuriuos jis prisiėmė atsakomybę.
Chrétieno de Troyes mite „Apie šventąjį Gralį“ – kuris unikaliai iliustruoja, kaip vyriškas pradas kyla link aukščiausių brandos pakopų – yra Raudonasis riteris. Jis įkūnija neinicijuotą prigimtinę vyrišką agresiją. Raudonasis riteris apsirengęs raudonais drabužiais, raudoni net jo šarvai ir arklio gūnia. Prigimtinė jėga, kurią įkūnija Raudonasis riteris, dar nepažabota ir sėja blogį.
Raudonasis riteris atvirai mėgaujasi savo pranašumu, žemina ir apiplėšinėja, kol mito herojus – Persevalis (jo vardas reiškia „naivus kvailelis“), keliaujantis ieškoti savo vyriškos paskirties, jį nugali. Robertas A. Johnsonas, analizuodamas mitą „Apie šventąjį Gralį“ savo knygoje „He: Understanding Masculine Psychology“ („Jis. Giluminiai vyriškos psichologijos aspektai“) pažymi, kad kiekvienam vyrui kelyje į brandą tenka nugalėti savo vidinį Raudonąjį riterį.
Kitaip tariant, kiekvienam vyrui tenka transformuoti prigimtinę vyrišką agresiją į galingą ginančią funkciją, kitaip Raudonasis riteris visiškai jį užvaldys ir pavers jo asmenybę griaunančia viską ir visus aplinkui.
Moterys neįsivaizduoja, kokį ilgą ir sunkų kelią reikia nueiti vyrui nuo savo artimos, nepakeičiamos, rūpestingos motinos ir atsidurti išbandymų kelyje, kuris visiškai skiriasi nuo to, kuriuo ėjo ir eina ji, ir kuriame jau negalima pasinaudoti nei motinos patirtimi, nei patarimais. Čia reikia pabrėžti, kad mergaitė turi stengtis būti panaši į motiną, o berniukas turi išmokti būti kitokiu nei ji...
Grubi vyriška jėga, jei ji nėra inicijuota, kaip paradoksaliai beskambėtų, skatina vyrų nepasitikėjimą savimi, uždarumą ir atitolimą nuo savo jausmų. Dėl šio susvetimėjimo prarandamas kontaktas su moteriška asmenybės puse – su Sielos pasauliu, kuriame ne tik gyvena jausmai, bet ir glūdi kiekvienam vyrui būtinos įkvepiančios ir gydančios jo Vidinės Moters jėgos. Atskirti nuo savo Sielos, vyrai ieško kontakto su ja užmegzdami kontaktą su daugybe realių moterų.
Vyro branda pasireiškia visų pirma jo santykiuose su moterimis ir vaikais. Jei poreikis juos globoti ir jais rūpintis tampa jo giluminiu poreikiu, tai yra, jei vyras savo raidoje pasiekia tokią vyriškos ginančios valios pilnatvę, kuri sukuria iš jo natūraliai išeinantį, duodantį srautą, galima kalbėti apie vyrišką brandą. Taip ir vidiniame pasaulyje – brandus vyriškas pradas visų pirma saugo, gina moteriškumą. Tik jausdamasi saugi, apsaugota Siela (moteriškumas) gali išskleisti sparnus ir padovanoti savo gynėjui dievišką skrydžio jausmą!
Vyras, užaugęs vyriškos apsaugos deficito ir hipertrofuoto moteriško prado sąlygomis pasižymi infantiliu (nebrandžiu) vyriškumu, nuo kurio kenčia ir jis pats, ir šiuolaikinė visuomenė apskritai. Ir kadangi daugumai vyrų nuo vaikystės tenka iškreiptas, surogatinis moteriškas pradas: iš vienos pusės depresyvus ir nuslopintas, o iš kitos – perkrautas suvyriškėjusios motinos bruožais, toks vyras greičiau nori moterį nugalėti ir sunaikinti, o ne ginti.
Neapsaugota moteriška vyro asmenybės dalis savo gynybai naudoja hipermotiniškas funkcijas. Vyras, kurio Anima turi perbrendusią hipermotinišką struktūrą, kenčia nuo neįsisąmoninto įkyraus noro išsilaisvinti iš jos įtakos ir atstumti jos kontroliuojančią esmę. Jis įstringa separacijos – atsiskyrimo nuo tėvų šeimos – etape. Toks užstrigimas gali pasireikšti ne tik kaip depresija, priklausomybė nuo alkoholio ir kvaišalų, bet ir kaip neurotinis nihilizmas (bet kokių vertybių, normų, taisyklių neigimas) arba dažna gyvenamosios vietos ir darbų kaita.
Šį protestą vyras nesąmoningai gali išreikšti per seriją nesėkmingų santuokų, kuriose jis nepailsdamas kovoja su savo žmonomis vietoj to, kad įveiktų vyraujantį moterišką aspektą savo viduje.
Ne visiškai subrendę vyrai moteris nesąmoningai vertina priešiškai arba įtariai. Jiems atrodo, kad užkariavus moters palankumą, nuo jos reikia arba atsiskirti, išsilaisvinti, nes moteris pasąmoningai vertinama visų pirma kaip kontroliuojanti motina, arba įveikti ją konkurencinėje kovoje, jei moteris pasąmoningai traktuojama kaip sesuo.
Noras įveikti savo vidinę hipermotinišką struktūrą, išsilaisvinti iš jos įtakos gali tapti chronišku ir netgi pereiti į neurotinį apsėdimą, kuris pasireiškia poreikiu „keršyti“ ne tik moterims, bet ir visam pasauliui.
