Skaičiau ne vieną laišką apie tai, kaip sunku surasti gerą vyrą ar moterį, kokie(ios) jie/jos niekšai ir išdavikai. Visa tai mane tiesiog papiktino, gal visi Jūs esate iš gūdžių džiunglių? Apsidairykit... Galbūt daugelis sakys, kad tai – tik tuščios kalbos, bet pasidalinsiu savo istorija, kurioje meilė kiekvieną dieną liepsnoja vis stipriau ir stipriau.
Pradėsiu nuo to, kad mergina už mane yra vyresnė keleriais metais ir susipažinome būdami studentai. Pirma pažintis buvo nuostabi, susipažinome įsukti į šokio sūkurį ir iškart užsimezgė įdomus pokalbis ir abiem sužibėjo akytės. Po svaiginančių šokių – kelionė namo pėstute, nors kelio ne tiek ir daug, bet ėjome gana ilgai, pokalbiai liejosi laisvai. Apsikeitėme telefono numeriais ir išsiskyrėme. Nespėju grįžti namo ir tik „bam“ suskamba telefonas – Ji. Iš laimės pradėjau šokinėti. Susirašėme keliomis žinutėmis ir nuėjome miegoti.
Rytas... Galvos skausmas, ne tik nuo padauginto alkoholio kiekio, bet ir dėl to, ką aš sau maniau prasidėdamas su ta mergina. Ji juk vyresnė ir dar sugebėjau pameluoti, kad man tiek pat metų, kiek ir Jai. Sąžinės griaužimas ir nerimas kamavo visą dieną. Noras kuo greičiau susitikti ir atskleisti melą.
Bet paaiškėja, kad Ji iš toli ir Jos nebus kelias savaites tame mieste. O per telefoną melo atskleisti negražu, tad laukimas ir tos savaitės tapo amžinybe. Jai vėl sugrįžus į mokslus, siūliau susitikti, Ji vengia, tik viename naktiniame klube pagavau ją vienam šokiui ir vėl palikau su draugėmis. Ji nenorėjo, kad išeičiau, bet buvo susitarta, kad ateisiu tik vienam šokiui. Melo atskleisti nepavyko.
Dar po kelių savaičių susitikome kavinėje, pasivaišinome kava, pasikalbėjome. Sureagavo visiškai ramiai. Mūsų susitikimas baigiasi ir išeiname skirtingais keliais.
Po kelių valandų vyksta universiteto renginys, aš tik įžengęs pro duris pamatau Ją, visą švytinčią ir bandau prieiti, pakalbinti, tačiau demonstratyviai ji nuo manęs nusigręžia. Aš apsisuku ir nueinu... Galvoje sukosi įvairios mintys, o kodėl, net nežinau pats, juk mums nelemta būti kartu, tiek daug dalykų mus skiria (amžius, skirtingi miestai ir nelabai graži pradžia). Susierzinęs nueinu ir atsisėdu kuo atokiau nuo visų, kad nieko aplink nebūtų.
Kažkas atsisėda šalia, nekreipiu dėmesio, bet balsas kažkur pažįstamas. Atsisukęs net nustembu, Ji atsisėdo šalia manęs ir nepajutau kaip nevalinga šypsena papuošia mano veidą.
Nuo tos dienos viskas ir prasidėjo, kiekvieną dieną mūsų simpatija, o vėliau ir meilė, tik augo. Drauge patyrėme be galo daug nuostabių, bet ir skaudžių akimirkų. Daug melo, šmeižto iš aplinkinių ir bandymų išskirti, net iš pačių artimiausių žmonių. Į nieką nekreipėme dėmesio ir mūsų savaitės bėgo velniškai greitai. Kiekvieną laisvą akimirką leisdavome drauge. Naktinis gyvenimas mums buvo kaip tik: šampano gėrimas po žvaigždėtu dangumi, pasivaikščiojimas po kapines (kažkas minėjo, kad vidurnaktį ten vaidenasi) ar žvaigždžių stebėjimas nuo prekybos centro stogo.
Gyvenant bendrabutyje nebūdavo galimybės naktis praleisti drauge, bet nėra padėties be išeities, tiesiog esant gražiam orui miegojome parke po medžiu, o mūsų žadintuvas buvo paukščių čiulbėjimas. Ir tai – tik keletas dalykų, kuriuos darydavome kartu. Su kiekviena diena artėjo ta akimirka, kai mums teks išsiskirti, juk gyvenome skirtinguose miestuose ir tik mokslas mus suvedė. Jai buvo paskutiniai metai, o aš viso labo baigiau tik pirmą kursą.
Prasidėjo tos nelauktos vasaros dienos... Be Jos man buvo pragaras, o mes matėmės tikrai labai retai, juk abu dirbome ir atstumas tikrai didelis. Artėjo vasaros pabaiga ir pirma gera žinia – Ji įstojo į antrosios pakopos studijas, prasidėjo antrasis įkvėpimas ir laukimas rugsėjo pirmosios. Mes vėl susitikome, o meilė tik stipresnė...
Apsigyvenome kartu, meilė veržėsi per kraštus, drauge visur, nepaleidome vienas kito iš akių. Mažos staigmenėlės vienas kitam, pusryčiai į lovą, laukimas sugrįžtant su vakariene ir visa kita mūsų kasdienybę padarė tik dar nuostabesnę.
Ir vėl vasara, vėl kančios ir kas blogiausia – bloga naujiena. Ji rado darbą savo gimtajame mieste, atvyks tik į egzaminus. Prasidėjo švelniai tariant pragaras. Ir tai tęsiasi du metus, kiekvieną laisvą akimirką bėgdavau pas Ją, Ji pas mane... Stengėmės vienas kitą nustebinti, kad mylimasis jaustųsi mylimas. Staigmenėlės vis dar buvo mūsų gyvenimo dalis.
Prabėgus dviem metams aš baigiau mokslus ir atsikrausčiau į jos gimtąjį miestą. Prasidėjo naujas etapas, abu dirbame mėgstamus darbus ir esam laimingesni nei bet kada. Daugumai kils klausimų, kaip išgyvenome tuos du metus. Jei sakyčiau, kad buvo lengva – meluočiau, bet kai myli, viskas įmanoma. Jei gerbi save, tai gerbi ir savo pasirinkimą. Niekada net nekilo mintis išduodi, net nesinorėdavo pažiūrėti į kitas, nes mes TIKRAI mylime vienas kitą. Kiekvienas išduodantis savo mylimąjį/-ą visų pirma sutrypia save, savo orumą, savo pasirinkimą ir tik po to įskaudina.
Jei meilė yra tikra, tai tikrai niekas niekada neišduos, net nebus tokios minties. Kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį, tai elkimės su kitais taip, kaip norime, kad elgtųsi su mumis. Mylėkime ir gerbkime savo mylimuosius, ir jie mus gerbs bei mylės.
Jei norite pasidalinti savo istorija ar pamąstymais, lauksime jūsų laiškų gyvenimas@delfi.lt.
