Mūsų meilė buvo ir yra labai stipri. Mano vaikinas grįžo į Lietuvą atostogų. Lietuvoje jis atostogavo 2 mėn. Kai jis vėl išvyko į Norvegiją, ėmiau jo nekęsti, kentėti, kad jis palieka mane vieną. Jis buvo mano pirmas vaikinas ir pirma meilė, man buvo sunku susitaikyti, kad jis palieka mane vieną Lietuvoje ilgą laiką.
Pradėjau bendrauti su vienu vaikinu. Susibendravę susitikome, susitikinėjom per savaitę 3 kartus. Aš būdama kito vaikino glėbyje nesijaučiau gerai, nes turėjau savo mylimą vaikiną, kuris dirba dieną naktį tam, kad galėtume kurti gyvenimą drauge atskirai nuo tėvų. Bet gi kodėl aš toliau buvau kito vaikino glėbyje?
Todėl, kad mes kartu vartodavome narkotikus. Pavartojusi užmiršdavau viską, atsipalaiduodavau. Aš pripratau prie narkotikų ir prie vaikino, kuris man nieko nereiškia.
Sužinojau, kad mano vaikinas grįžo į Lietuvą. Mes susitikome, paaiškinau, kaip kas yra. Man vaikinas pasakė: mes draugais galime likti, bet pora – niekada, jam taip skaudu būti su manimi draugais po to, ką iškrėčiau.
Mes susitinkame kiekvieną dieną. Aš būdama su juo kankinuosi, verkiu, pykstu ant savęs, kad taip nedorai pasielgiau. Naktimis nebegaliu užmigti, noriu mirti, nes nebegaliu sugrįžti pas savo vaikiną. Negaliu susitaikyti su ta mintimi, kaip jis kurs šeimą ne su manimi, o su kita.
Prašau padėkite man!
