Išvaizda – sulaukiu komplimentų, žmonės sako, kad „esu graži/ labai graži/ gražuolė ir pan.” (šiuos žodžius pateikiu ne tam, kad pasirodyčiau, kokia aš nuostabi, o tiesiog kaip faktus, kadangi, manau, jog grožis – subjektyvus dalykas). Esu linkusi į intravertiškumą, bet moku palaikyti pokalbį ir užmegzti draugiškus santykius.
Viskas kaip ir gražu, bet yra viena bėda – santykiai su vaikinais. Kai dėmesį rodo žmogus, kuris manęs kaip vaikinas / vyras netraukia – aš sugebu būti atsipalaidavusi, ta tikroji „aš”, pasakoti, juokauti ir pan. Kai dėmesį pradeda rodyti žmogus, kuris mane traukia tiek savo išore, tiek charakterio savybėmis, aš užsiblokuoju (taip jau buvo keletą kartų). Atrodo, kad esu neįdomi, nuobodi, nieko nemačiusi, nesuprantanti, kvaila ir visokia kitokia neigiama. Aišku, nėra taip, kad prarandu kalbos dovaną ir tyliu, tiesiog pasakau mažai ir renkuosi taktiką: „patylėsiu, pasišypsosiu ir bus gerai”.
Žinoma, laikui bėgant normaliam žmogui tai atsibosta ir bendravimas nutrūksta. Dėl minėtų priežasčių praradau žmogų, kurį buvau labai įsimylėjusi, tikriausiai, tai ir buvo paskata pradėti analizuoti dar labiau tokio mano elgesio priežastis ir kaip spręsti situaciją. Ir, jaučiu, kad priežastį esu atradusi – paauglystės pradžioje metus ar keletą (tikriausiai, tai taip stengiausi užmiršti, kad nepamenu konkretaus laikotarpio) iš manęs tyčiojosi vaikinų grupelė. Tuo metu buvo labai baisu, bet nesugebėjau niekam apie tai pasakyti, bijojau reakcijos, dar didesnės patyčių bangos. Ir tik dabar, po maždaug 10 metų, aš pirmą kartą apie tai papasakojau savo geriausiai draugei, žmogui, kuriuo galiu visiškai pasikliauti. Palengvėjo, labai.
Kodėl teksto pradžioje rašiau apie man sakomus komplimentus ? Kai išgirstu tokius žodžius, nukreiptus į mane, aš suprantu jų turinį, suprantu jų reikšmę, bet vis dar labai sunku suvokti (nors kartais jau juos priimu), kad aš esu to verta ir, ypač, kai rodo dėmesį vaikinas, kuris nestokoja savybių, kurios mane žavi ir traukia, tuomet tą dėmesį dar sunkiau priimti ir patikėti.
Tad šiuo laišku norėjau Jūsų pasiteirauti, ar minėtos patyčios turi įtakos aprašytoms situacijoms (galbūt, priežastys yra dar kažkur giliau ir turiu jų ieškoti). Jei taip, ar geriausias toks problemos sprendimo būdas būtų apsilankymas pas psichologą ar reiktų pradėti nuo kažko, kas didintų pasitikėjimą savimi ir savivertę, tokiu būdu „išeinant” iš užburto rato.
Labai labai Jums ačiū.
Rasa