Per savo darbo praktiką su žmonėmis, jų elgseną, santykius, suvokiau vieną įdomų dalyką - pats stipriausias žmonijos jausmas yra praradimo jausmas. Taip, taip! Ne meilė, ne pavydas ir net ne baimė, o būtent praradimo jausmas. Kodėl?
Nors meilės reikia visiems, ne visi dėl meilės ryžtasi pasiaukojimui, ne visi galėtų dėl jos perlipti save ir retai kas dėl mylimųjų gali padaryti viską. Tačiau.... kai žmogus praranda savo mylimąjį – tada jis pasiruošęs padaryti VISKĄ! Perlipti save, padaryti tai, ką sakė „niekada gyvenime taip nedarysiu“, atleisti neištikimybę, nusižeminti, prarasti orumą ir taip toliau.. Dėl jokio kito jausmo žmogus nėra toks ryžtingas, kaip tuomet, kai jis nori atgauti/išlaikyti tai, ką prarado/praranda.
Netgi tada, kai žmogų palieka toks partneris, kuris jau nekėlė didelių emocijų, ar netgi toks, kurį pats norėjai palikti, psichika veikia vienodai – užvaldo stiprus noras sulaikyti ar susigrąžinti.
Praradimo jausmas sukelia labai didelį stresą ir paliečia daug visokių psichologinių ir psichinių faktorių. Sąmonė būna aptemdyta įvairiomis emocijomis ir žmogus nustoja blaiviai mąstyti. Užvaldo pagrindinis tikslas – eliminuoti vidinę sumaištį, kurią sukelia praradimo jausmas. Ir visi imasi kažkokių priemonių. O pagrindinė „priemonė“ ir yra desperatiškas darymas kažko, kas padėtų sugrąžinti tai, kas prarasta.
Šiuo laikotarpiu žmogui išties reikia pagalbos iš šalies: ar tai būtų draugas, kuris išklauso, sugeria visas emocijas, paguodžia ir įžiebia naują viltį bei norą gyventi toliau. Neprarasti savęs. Ar geras šios srities specialistas, kuris atsakytų į visus iškilusius klausimus ir „pajungtų“ gebėjimą blaiviai mąstyti.
Pagrindinė klaida, kurią daro žmonės, susidūrę su partnerio neištikimybe – per greitai atleidžia. Atleidžia net tada, kai nusikaltusios pusės atsiprašymo ir apgailestavimo žodžiai dar nebūna ištarti. Juos užvaldo baimė netekti mylimojo, todėl jie skuba daryti viską, kad taip nenutiktų. O tai yra fatališka klaida, kuri nulemia tolimesnius santykius. Pabandysiu paaiškinti, kodėl.
Visų pirma todėl, kad tai, kas lengvai gaunama, nėra vertinama. Jei atleido vieną kartą, atleis ir kitą. Nusidėjusiam nelieka motyvacijos atgailauti, stengtis keistis ir taisyti šeimyninių santykių. Tokiose aplinkybėse jis pamato, koks svarbus ir reikšmingas jis yra savo partneriui. Tas reikšmingumas glosto jo ego ir žmogaus didybė akivaizdžiai ima pūstis. Kas vyksta toliau? Gimsta arogancija, nepagarba ir nesiskaitymas su tuo, kuris atleido. O kas dėl to kaltas? Tas, kuris per greitai atleido.
Neįmanoma jausti pagarbą žmogui, kuris negerbia pats savęs. Žmogus, kurį užvaldo praradimo baimė, dažnai pradeda elgtis neadekvačiai. Daro tai, ko anksčiau niekada nedarė. Arba dar blogiau – daro tai, ko sakė niekada nedarysiąs. Taip žmogus nejučia praranda save ir savo orumą. O žmogus be orumo yra kaip skuduras kojoms nusivalyti. Todėl ir vyksta tokie dalykai, kai, atrodytų, esi toks geras ir taurus. Sugebėjai atleisti ir pasikeisti, o jis – „šunsnukis/kalė nelaiminga“ – to neįvertino ir paliko. Tokį gerą ir tobulą žmogų.
Ir vis tik esu už tai, kad reikia atleisti. Žmonės gyvenime padaro įvairių klaidų. Kartais tokių, kurių manė niekada nepadarysiąs. Toks gyvenimas. Normalu klysti ir mokytis iš savo klaidų. O šeima iš tiesų yra ta institucija, kuri verta pastangų ją išsaugojant.
Tačiau... atleisti irgi reikia mokėti. Visų pirma, neprarasti savęs. Nesivadovauti emocijom. Nedaryti skubotų išvadų ir desperatiškų veiksmų. Geriausia tuo metu atsitraukti. Atsiriboti nuo bet kokių veiksmų ir žodžių. Tiesiog stebėti, tą, kuris nusikalto jūsų atžvilgiu. Stebėti jo veiksmus. Laukti atgailos ir atsiprašymų. Ir tik tada, kai pajausit, kad galit žmogui atleisti ir suteikti jam dar vieną šansą - atleisti.
Ką daryti, jei norisi išsaugoti šeimą, o nusidėjėlis neatgailauja ir neketina atsiprašyti? Paklausti savęs, ar aš galiu visa tai toleruoti vardan šeimos? Susitaikyti su tuo, kad tai gali kartotis? Nejausti skausmo ir priimti žmogų tokį, koks jis yra? Be priekaištų, dramų ir pykčio? Jei ne... vadinasi, šeimos išsaugojimas nėra ta išeitis, kuri leistų jums gyventi gyvenimą oriai.
