Vyresnioji poros dukra Jenna tėvui neseniai prisipažino: „Kai buvau maža, labiausiai bijojau, kad judu su mama išsiskirsite. Tačiau kai man sukako dvylika, nusprendžiau, kad gal taip ir geriau – jūs vis tiek nuolat pykotės!“ Nusišypsojusi ji pridūrė: „Džiaugiuosi, kad jūs vis dėlto likote kartu“.

Ilgus metus Richardas ir jo žmona Keri kariavo. Žvelgdamas atgal jis apskritai nelabai supranta, kaip jie sugalvojo susituokti – jų charakteriai visiškai nesutapo. Kuo ilgiau jie gyveno santuokoje, tuo stipriau pasireiškė prieštaravimai.

Turtai ir šlovė gyvenimo nepagerino. Priešingai, problemos tik dar labiau paaštrėjo. Įtampa pasiekė tokias aukštumas, kad laukiantis knygos pristatymo turas vyrui atrodė tarsi išsigelbėjimas, tegul ir laikinas.

Juodu pykosi taip dažnai, kad taikų gyvenimą kartu buvo sunku įsivaizduoti. Sutuoktiniai vienas kitą graužė, o skausmą stengėsi slėpti už akmeninių tvirtovių, kurias iškėlė aplink savo širdis. Pora atsidūrė ant skyrybų slenksčio ir ne kartą kalbėjo apie tai.

Richardas jau buvo išvykęs į turą. Kalbėdami telefonu jie eilinį kartą susipyko, Keri metė ragelį. Jis jautė įtūžį, beviltiškumą ir gilią vienatvę. Suprato, kad pasiekė ribą – daugiau nepakels.

„Nežinau, ar galima tai pavadinti malda, ką įpykęs tomis minutėmis rėkiau, tačiau tai išliko mano atmintyje amžiams. Stovėjau po dušu Atlantos mieste ir šaukiau Dievui, kad šita santuoka – klaida, ir kad aš daugiau negaliu taip gyventi, – prisimena Richardas. – Taip, skyrybų idėja man nepakenčiama, tačiau bendro gyvenimo keliamas skausmas mane iškankino. Be pykčio dar jaučiau pasimetimą. Negalėjau suprasti, kodėl mudviem su Keri taip sunku kartu. Širdies gilumoje žinojau, kad mano žmona – geras žmogus. Ir aš geras žmogus. Tad kodėl mums nesiseka palaikyti santykių? Kodėl vedžiau moterį, kurios charakteris taip skiriasi nuo manojo? Kodėl ji taip nenori keistis?“

Galiausiai užkimęs ir sužlugdytas, Richardas atsisėdo ant grindų duše ir užsikūkčiojo. Tą akimirką jį aplankė išganinga mintis, kad jis negali pakeisti žmonos. Jis gali pakeisti tik save. Jis ėmė karštai melstis, tą patį darė ir kitą dieną lėktuve, skrisdamas namo. Meldėsi ir ant namų slenksčio, kur jo laukė šalta žmona, kuri susitikusi greičiausiai net nepažvelgs jam į akis. Tą naktį, kai jie gulėjo vienoje lovoje taip arti vienas kito, ir tuo pat metu taip toli, Richardas suprato, ką jam reikia daryti.

Kitą rytą, dar gulėdamas lovoje, jis atsisuko į žmoną ir paklausė: „Kaip galėčiau tavo dieną padaryti geresne?“ Keri pažvelgė į jį piktai: „Ką?“ Jis pakartojo klausimą. „Niekaip, – atrėžė ji. – Kodėl tu klausi?“ „Todėl, kad aš rimtai, – atsakė jis. – Tiesiog noriu žinoti, kaip galėčiau tavo dieną padaryti geresne“.

Keri pažvelgė į vyrą ciniškai. „Nori kažką padaryti? Puiku, tada išplauk virtuvę“. Panašu, kad žmona tikėjosi pykčio priepuolio, tačiau vyras tik linktelėjo: „Gerai“. Jis atsistojo ir nuėjo plauti virtuvės.

Kitą dieną jis paklausė to paties: „Kaip galiu tavo dieną padaryti geresne?“ „Susitvarkyk garažą“, – nuskambėjo žmonos atsakymas. Jis giliai įkvėpė. Jam jau buvo gana, jis suprato, kad žmona tai pasakė tyčia, norėdama jį supykdyti. Taip ir norėjosi išsirėkti. Tačiau vietoj to Richardas atsakė: „Gerai“. Kitas dvi valandas jis valė ir tvarkė garažą. Keri nežinojo net ką galvoti.

Išaušo kitas rytas. Jis prasidėjo Richardo klausimu „Kaip man padaryti tavo dieną geresne?“ „Niekaip! – atsakė Keri. – Tu nieko negali padaryti. Prašau, liaukis“. Vyras pasakė negalintis to padaryti, nes davė sau žodį. Ir vėl pakartojo tą patį klausimą. „Kodėl tu tai darai?“ – klausė Keri. „Nes tu man brangi. Ir mūsų santuoka man taip pat brangi“, – atsakė jis.

Kitą rytą jis vėl paklausė to paties. Ir dar kitą. Ir dar kitą. Paskui, vidury antros savaitės, įvyko stebuklas. Išgirdusi vyro klausimą, Keri pradėjo verkti. Nusiraminusi, žmona pasakė: „Prašau, nustok man uždavinėti šį klausimą. Problema ne tavyje, o manyje. Žinau, kad su manimi sunku. Nesuprantu, kodėl tu iki šiol likai su manimi“.

Jis švelniai paėmė jai už smakro, kad galėtų pažvelgti tiesiai į akis. „Nes aš tave myliu, – sakė jis. – Kaip man padaryti tavo dieną geresne?“ Keri atsakė, kad tai ji turi to klausti. „Turi, bet ne dabar. Dabar aš noriu pasikeisti. Tu turi žinoti, kiek daug man reiški“, – paaiškino Richardas, o Keri tuo metu padėjo galvą jam ant krūtinės.

„Atleisk, kad elgiausi taip siaubingai, – tarė ji ir, pažvelgusi į vyrą švelniai, pridūrė, – galbūt kurį laiką pabūsime dviese? Tik tu ir aš?“ Richardas šypsodamasis atsakė, kad labai to norėtų.

Savo klausimą jis kartojo daugiau nei mėnesį. Ir santykiai pasikeitė. Pykčiau baigėsi. Paskui žmona pradėjo klausinėti: „Ko norėtum, kad aš padaryčiau? Kaip man tapti geresne žmona tau?“

Siena tarp jų griuvo. Jie pradėjo kalbėtis – atvirai, sąžiningai – apie tai, ko jie nori iš gyvenimo ir kaip galėtų vienas kitą padaryti laimingesniais. Ne, iškart visos problemos neišsisprendė. Net negalima pasakyti, kad jie daugiau nesipyko. Tačiau jų konfliktai pasikeitė. Jie pykosi vis rečiau, tarsi jiems stigtų piktos energijos, kurios pakako anksčiau. Tiesiog nei vienas nebenorėjo kito skaudinti.

Dabar Richardas ir Keri jau trisdešimt metų kartu. Vyras ne tik myli savo žmoną, ji jam patinka.

„Man patinka būti su ja. Man ji reikalinga, aš jos noriu. Daugelis mūsų skirtumų tapo mūsų abiejų stipriosiomis pusėmis, o likusieji, kaip parodė laikas, nebuvo verti mūsų nervų. Mes išmokome geriau vienas kitu rūpintis, ir, kas dar svarbiau, mums atsirado poreikis tam, – tikina vyras. – Santuoka reikalauja pastangų. Pastangų reikalauja ir tėvo, rašytojo vaidmuo, savo kūno puoselėjimas, kad būtų gera fizinė forma, ir visa kita, kas man gyvenime svarbu ir vertinga. Eiti per gyvenimą su mylimu žmogumi – nuostabi dovana. Dar aš suvokiau, kad šeima padeda mums išsigydyti žaizdas, kurias padaro pačios nepatraukliausios mūsų asmenybės pusės. Mes visi turime tokių nemalonių pusių, kurios mums patiems savyje nepatinka“.

Bėgant laikui Richardas suprato, kad jų istorija iliustravo gerokai svarbesnę pamoką apie santuoką. Klausimą „Kaip man padaryti tavo dieną geresne?“ verta užduoti kiekvienam, kuris turi antrąją pusę. Tai ir yra tikra meilė.

„Romanai apie meilė, kurių kelis pats parašiau, paprastai sukasi apie meilės troškimą ir „jie gyveno ilgai ir laimingai“, tačiau ilgai ir laimingai negimsta iš noro užvaldyti mylimą žmogų ir jam priklausyti. Realiame gyvenime meilė slypi ne kitam juntamame geisme, ji slypi nuoširdžiame ir giliame linkėjime kitam laimės, kartais netgi paaukojant savąją. Tikra laimė ne tame, kad padarysite kitą žmogų savo kopija. Ji mūsų pačių galimybių tobulinime – kantriai rūpintis kito žmogaus gerove. Visa kita – tiesiog kvailas egoizmo spektaklis“, – įsitikinęs laimingas vyras.

Jis netvirtina, kad judviejų su Keri patirtis padės ir kitoms poroms. Jis net nežino, ar visoms ant skyrybų slenksčio esančioms poroms verta gelbėti savo santuoką. Tačiau jis be galo dėkingas už įkvėpimą, kuris tą dieną atėjo jam paprasto klausimo pavidalu.

Jis dėkingas, kad vis dar turi šeimą ir žmoną, kurią gali pavadinti savo geriausia drauge, kad gali nubusti šalia jos kiekvieną rytą. Jis laimingas, kad netgi dabar, praėjus dešimtmečiams, retkarčiais kuris nors iš jų atsisuka į kitą ir paklausia: „Kaip man padaryti tavo dieną geresne?“ Dėl to verta rytais nubusti.