Ilona Boniwell neslepia, kad dauguma jų šeimos šventėse būnančių žmonių labai nustemba, kai Sophie padeda jai virtuvėje. „Kartais net nežinau, kas kam padeda, nes ji tiesiog dieviška virėja! Sophie – buvusi mano vyro žmona ir dviejų jo vyresniųjų vaikų motina.
Mūsų svečiams paprastai reikia laiko tam suprasti: pirma, ore netvyro įtampa, antra, tai nėra diplomatinis vizitas, ir, trečia, mes nepraktikuojame poligamijos. Ji tiesiog yra artima ir mano vyro, ir mano draugė, priklausanti mūsų šeimos ratui“, – atvirai pasakoja moteris ir priduria, kad Sophie nebando susigrąžinti buvusio vyro. Ji turi draugą Fredą, judviejų santykiai tiesiog nuostabūs. Su juo Ilona taip pat puikiai sutaria, Fredas turi du vaikus.
Kava ir cigaretės
Ką tokia draugystė reiškia praktikoje? Psichologė pateikia keletą pavyzdžių iš savo gyvenimo.
„Prieš kelias savaites Fredas paskambino ir paprašė paskolinti Jasono (mano vyriausias vaikas) kostiumą jo sūnui, kuris pirmą kartą gyvenime ėjo į darbo pokalbį. Visi žinome, kaip „dažnai“ paaugliai dėvi kostiumus, tai kam pirkti naują, jeigu galima trumpam pasiskolinti?“ – samprotauja Ilona.
Toliau ji prisimena, kad buvusi vyro žmona dvejus metus iš eilės su visais keturiais jų paaugliais važiavo į kalnų slidinėjimo kurortą. „Mes apmokėjome išlaidas, o ji tam skyrė savo laiką ir jėgas. Visi puikiai pailsėjo“, – sako ji.
Kartais suaugusieji taip pat leidžia laiką kartu. Pavyzdžiui, Sophie ir Fredas kviečia Iloną su vyru pietų, arba abi damos išsiruošia kur nors į miestą. Tokiais atvejais dažniausiai pokalbiai sukasi apie vaikus, jų auklėjimą, tačiau kartais moterys nevengia paplepėti apie savo buvusį-esamą vyrą. „Juk ji vienintelis žmogus pasaulyje, kuris pažįsta jį taip pat gerai kaip ir aš“, – įsitikinusi Ilona.
Per praėjusį Sophie gimtadienį Ilona su vyru padovanojo jai apsipirkimo savaitgalį Londone. Moterys žygį per parduotuves pradėjo ankstų šeštadienio rytą. Per pietus užėjo išgerti arbatos į vieną miesto viešbučių, vėliau matavosi pirkinius, kikeno tarsi mergaitės išmėgindamos makiažą, nuėjo pavakarieniauti, šoko iki antros ryto, o kitą dieną vos prisivertė išlipti iš lovų ir tęsti apsipirkimo turą. Po šio savaitgalio moterys nusprendė kartoti šią pramogą kiekvienais metais. Jų vaikus tuo metu prižiūrėjo jų buvę ir esami vyrai.
Kodėl pavyko susidraugauti
Kaip moterims pavyko susikurti tokius nuostabius santykius? Tiesiog pasisekė? Ilona tvirtina, kad su sėkme tai neturi nieko bendro. Jos vyro ir Sophie skyrybos buvo tipinės – daug ašarų ir skausmas po septyniolikos kartu praleistų metų. Kai Sophie sužinojo, kad jos vyro gyvenime yra kita moteris (tai yra, Ilona), ji puolė į depresiją ir neteko beveik dešimties kilogramų. Beje, tie kilogramai jai taip ir negrįžo.
„Dar blogiau yra tai, kad dėl įvairių priežasčių (daugiausiai finansinių) Ilonai su vyru santuokinį gyvenimą teko pradėti jo buvusios šeimos namuose – dar prieš tai, kaip baigėsi skyrybų procesas. Tada viskas atrodė išties beviltiškai. Taip iš pradžių ir buvo – Sophie tiesiog atsisakydavo su Ilona susitikti, ji pasiimdavo ir grąžindavo vaikus už krūmų ties namo vartais. Tačiau kartą gudruolė jos dukra, vedina pačių geriausių ketinimų, surengė moterims „atsitiktinį“ susitikimą.
Susitikimui akis į akį jos nebuvo pasiruošusios, nesijautė emociškai saugios, nežinojo, kaip elgtis. Norėdamos nutraukti nejaukią tylą, jos nusprendė išgerti kavos ir surūkyti po cigaretę, nors Ilona net nerūko. Grįžęs iš darbo vyras rado dvi savo gyvenimo moteris kartu geriančias kavą ir besijuokiančias – toje pačioje virtuvėje, kurioje skirtingais laikotarpiais gyveno abi jo šeimos. Ta proga jis atidarė butelį šampano.
Galvodama apie šį „atsitiktinį“ susitikimą, Ilona supranta, kad ta aplinkybė, kad abi jos nebuvo pasiruošusios šiai akistatai, leido joms pažvelgti vienai į kitą kaip į paprasčiausius žmones, nekabinant etikečių „naujoji“, „buvusioji“. Yra dar vienas svarbus veiksnys, kuris daro moterų draugystę įmanoma – Sophie įsitikinusi, kad Ilonos vyras moka jai pakankamai dosnius alimentus, todėl jam neturi jokių finansinių pretenzijų.
Tiesa, Ilonai nebuvo lengva su tuo susitaikyti, mat pusė laiko vyro vaikai iš pirmosios santuokos praleidžia pas juos, tad pagal įstatymą jis nieko neprivalo mokėti, o moka daugiau nei įprasta. Dėl to jų šeimoje kilo tam tikrų finansinių sunkumų. Ilona kartą pasielgė kaip tikra „naujoji žmona“ ir ėmė skųstis alimentų klausimu. Vėliau ji suprato buvusi neteisi – vyrui geri santykiai buvo svarbiau už pinigus.
Ilonai tai taip pat ne pirma santuoka, tačiau su pirmu vyru draugiškų santykių išsaugoti nepavyko.
„Reikia pripažinti, kad mano priešiškumas buvusiam vyrui nulemtas neteisingomis mūsų skyrybų finansinėmis sąlygomis, todėl netgi dabar, praėjus dvylikai metų, aš vis dar nesu pasirengusi su juo susitaikyti, – pasakoja moteris. – Mano vyro ir Sophie santykius galima apibūdinti kaip „bendradarbiavimą, abipusį palaikymą, abipusį dalyvavimą vaikų auklėjime nekeliant konfliktų“. Šiai grupei priklauso maždaug ketvirtadalis išsiskyrusių tėvų. O mano santykiai su buvusiu vyru yra „paralelinis vaikų auklėjimas“, nedidelius konfliktus galima paaiškinti atstumu – jis emigravo į Australiją“.
Keli žingsniai atleidimo link
Nesunku atspėti, kuris variantas ilgalaikėje perspektyvoje yra geresnis vaikams. Teoriją visi žino, tačiau nėra stebuklingos tabletės, leidžiančios pasveikti nuo praeities nuoskaudų. Ilonos buvęs vyras moka tris kartus mažesnius alimentus nei turėtų ir vaikus mato geriausiu atveju kartą per metus. Kad ir kaip norėtų jam atleisti, moteris dar nesijaučia tam pasiruošusi.
Ką galima padaryti? Štai pradžiai keletas idėjų:
1. „Teisingo pasaulio idėja“ – klaidingo mąstymo pavyzdys, to nevalia pamiršti. Jeigu mes nuolat galvojame, koks neteisingas mums pasaulis, verta kažkurią akimirką sustoti ir pripažinti – taip, pasaulis neteisingas ir, greičiausiai, visada tokiu liks.
2. Pradžiai situaciją priimkime tokią, kokia ji yra, ir paklauskime savęs: „Ko galiu tikėtis dabartinėje situacijoje sau ir savo vaikams?“
3. Kad ir kaip juokingai tai skambėtų, tokioje situacijoje taip pat galima rasti savų privalumų – nors buvęs Ilonos vyras nesimato su vaikais, bent jau jai netenka su juo matytis.
4. Pozityvioji psichologija pabrėžia, kaip svarbu atleisti ir eiti toliau – tai naudinga ir psichikai, ir fizinei sveikatai. Tačiau pažvelgus tiesai į akis, realybėje „pamiršti praeities nuoskaudas“ ne taip lengva, kaip pasakyti. „Man padėjo „dalinis atleidimas“ – parašiau sau ir savo vyrui laišką, kuriame išvardijau viską, ką galiu atleisti, o visi likę dalykai liko tiesiog nepaminėti.
Nesijaudinkite, siųsti šio laiško nereikia, nes jį rašote sau“, – sako psichologė.
5. Galiausiai, apie santykius su nauju jūsų buvusiojo partnerio arba buvusiu jūsų esamojo partneriu. Pasistenkite juose įžvelgti žmones, atmetę visas išankstines nuostatas ir stereotipus. Šie žmonės – nėra jūsų istorijos dalis, leiskite jiems kurti savo istoriją, net jeigu vienas vaidmenų joje tenka žmogui, kurį kažkada mylėjote.
