Vis dėlto tokios fantazijos neturi nieko bendro su šiuo bjauriu aktu, kuris ne šiaip sau suponuoja agresiją, bet yra neatsiejamas nuo smurto, o kartais net kelia grėsmę gyvybei. Tokios fantazijos paprasčiausiai moteris jaudina, rašo psychologytoday.com.
Moterys dažnai gėdijasi fakto, kad tokios gašlios svajonės jas „užveda“. Tad kas gi iš tikrųjų čia vyksta? Kodėl dailiosios lyties atstoves taip jaudina fantazijos apie tai, kaip jos tampa vyro nekontroliuojamo ir nevaldomo geismo auka?
Pabandykime pasiaiškinti šį intriguojantį klausimą, kuris kelia daug prieštaravimų (jau nekalbant apie feministes, kurias jis neabejotinai žemina!).
Dauguma idėjų, kurios čia bus išsakytos, grindžiamos dviejų šiuolaikinių seksologių nuomone, kurios išsakė savo nuomonę šiuo klausimu šių metų rugsėjo pabaigoje leidinyje „New York Times“ išspausdintame Danielio Bergnerio straipsnyje „What Do Women Want? - Discovering What Ignates Female Desire“.
Tiesa, minėtame straipsnyje nepaminėta garsioji šveicarų kilmės aktorės ponios de Staël (1766-1817) citata: „Vyras trokšta moters, o moteris trokšta vyro aistros“. Atmetus supaprastinimą, ši frazė iš esmės atsako į klausimą, kas vyksta moters, svajojančios apie „saugų išprievartavimą“ (prisiminkite, kas yra oksimoronas!), galvoje.
Šį motyvą galima aptikti tūkstančiuose moterų auditorijai skirtų romanų.
D. Bergneris pakalbino Nevados universiteto Las Vegase psichologijos profesorę Martą Meaną (beje, jo atvirai prisipažįsta esanti feministė), kurios manymu, „orgazmas yra tai, ko iš tikrųjų trokšta moterys“. Toliau M. Maena tvirtina – tai stipriai prieštarauja beveik viskam, kas buvo parašyta apie glaudų ryšį tarp moters lytinio potraukio ir emocinio intymumo – kad moters geismas „yra ne reliacinis, o narciziškas“.
Iš esmės tai išorinis jos savimeilės jausmo patvirtinimas per patirtį, kad ji yra vyro seksualinių poreikių ir meilikavimo objektas. Šioje vietoje psichologijos profesorė remiasi tyrimu, atskleidusiu, kad lyginant su vyrais, moterų fantazijose lieka mažiau vietos malonumo suteikimui nei jo gavimui.
Žurnalistas perpasakoja M. Meanos vaizduojamą sceną, kuri atspindi moters geismo prigimtį: „Moteris, prispausta prie sienos, prievartaujama. Prievartautoją taip užvaldęs geismas šiai konkrečiai moteriai, kad jis nebegali susitvardyti; jis, norėdamas ją užvaldyti, peržengia socialinius kodus, o ji, besijausdama unikaliu jos geismo objektu, jaučiasi įelektrinta savo pačios kapituliacijos“.
Šiame aprašyme sunku nepastebėti keleto ironiškų dalykų. M. Maenos teigimu, „ko nori moterys – tikra dilema“. Pirmaeilis moters poreikis (jis išplaukia iš evoliucinės biologijos) yra turėti stiprų ir dominuojantį vyrą, kuris ja rūpintųsi ir ją gintų. Iš čia atsiranda erotizuotas jos, priremtos prie sienos, bet neesančios realiame pavojuje, paveikslas.
Trumpai tariant, labai giliai (tam moterys gali norėti prieštarauti, tačiau tyrimai šią idėją tvirtai remia), tai gali būti tam tikras biologinis imperatyvas, kad giliai savo psichikoje moterys trokšta „rūpestingo urvinio vyro“, kuriam ji privalo paklusti“.
Taigi, kame slypi problema vartojant žodį „išprievartauti“, kai apibūdinamos moters fantazijos? Paprasčiausia, tai rėžia ausį, skamba žeminančiai ir mazochistiškai.
Antroji D. Bergnerio kalbinta specialistė Meredith Chivers, taip pat psichologijos profesorė, dirbanti Kingso universitete Kingstone, pritaria M. Meanos diskomfortui draudžiamiausias moters fantazijas kategorizuoti kaip slaptą išprievartavimo troškimą.
Kaip sako M. Chivers: „Žodis „išprievartavimas“ turi milžinišką bagažą. Aš, politiškai ir asmeniškai, stipriai rizikuoju atvirai kalbėdama šia tema. Niekada niekada nenorėčiau pasiųsti žinios kam nors, kad kas nors turi teisę atimti moters autonomijos teisę į jos kūną. Susijaudinimas (nors nesąmoningai, tačiau dauguma moterų realaus prievartavimo metu jį patiria) nėra sutikimas“.
M. Chivers įsitikinimu, būtina pabrėžti tai, kad tokioms politiškai nekorektiškoms seksualinėms fantazijoms nebūdingos įsivaizduojamos neigiamos pasekmės. Jos neturi nieko bendro su kokia nors fizine ar psichologine žala – tai veikiau atskleidžia jaudinantį troškimą būti drąsiai, neteisėtai ir net grubiai „paimta“ aistringo vyro – ir atspindi esminį moters erotiškumo elementą.
Tai „išprievartavimas“ be rimtos prievartos (t. y. iš tikrųjų tai neturi nieko bendro su išprievartavimu). Seksologė atkreipia dėmesį į primityvesnius aspektus: „Tai noras atsidurti anapus noro, anapus minties... visiškai užsimiršti.
Pridurčiau, kad priežastis, kodėl tai gali taip stipriai užvesti, slypi tame, kad tai iš esmės visiškai anuliuoja bet kokį skausmą, su kuriuo gali sietis toks smurtinis veiksmas, o visas dėmesys sutelkiamas išskirtinai į jausmine ir psichine prasme malonius aspektus“.
Labai svarbu pripažinti, kad išprievartavimas realiame gyvenime moters sąmonėje su erotika neturi nieko bendro. Būti kažkieno, kas taip nežmoniškai pažeidžia tavo valią, grasina tave sužaloti fiziškai (ar net mirtimi), malonėje gali skatinti kažkokį susijaudinimą, tačiau tikrai ne seksualinį – tai tik gali būti stingdanti baimė ir panika.
Palyginkite tai su dauguma išgalvotų išprievartavimo scenų, kurios taip „įelektrina“ būtent dėl to, kad akivaizdžiai sugalvotos moters tam, kad sužadintų pavojaus iliuziją, kuri, iš tikrųjų, gali būti teigiamai jaudinanti.
Tokiuose idealizuotuose „įsivaizduojamuose scenarijuose“ moteris gali patirti savo primityviausią ir visiškai nežabotą seksualumą, ir dar paslaptingai išreikštą, tačiau be jokios rizikos. Diametraliai priešingai nei tikro išprievartavimo atveju, ši fantazija nenumato kontrolės, kaip tokios, netekimo. Tai tik jos atidavimas savo noru.
Iš tiesų, galvoje kurdama tokią fantaziją moteris visiškai neišsižada savo galios. Paradoksas, tačiau jos galvoje sukasi vyro „įviliojimo į jos pinkles“ vaizdai. Tai, kas realybėje galėtų būti siaubinga, fantazijose gali teikti didelį malonumą.
M. Meana atkreipia dėmesį į būtinybę atskirti išprievartavimą realiame gyvenime nuo išprievartavimo fantazijose. „Negaliu pakęsti termino „fantazijos apie išprievartavimą“, – aiškina psichologijos profesorė, mat puikiai suvokia klaidingą už šio termino slypinčią potekstę. Jai šios drąsios fantazijos yra ne kas kita, kaip savanoriškas (ne priverstinis) atsidavimas, kai moteris atsiduoda pasirinktam dominuojančiam, bet tikrai ne jėga paimančiam ją vyrui. Ir, žinoma, pati fantazija taip pat yra visiškoje jos kontrolėje.
M Chivers mėgina papildyti, kad moters aistros sandara daugiau sietina su reakcija ir juslumu, nei agresija. Anot jos: „Jeigu turite šią diadą, viena dalis yra kupina testosterono, labiau linkusi rizikuoti, ir galbūt turinti didesnį polinkį į agresiją... tad būtų prasminga turėti kitą, vienodai stiprią, motyvacinę jėgą, reikia kažko papildomo...“.
Tam antrina ir neurologas Ogi Ogasas straipsnyje „Why Sexual Passion Fades“, kurį išspausdino leidinys „Psychology Today“, kalbantis apie „galios asimetriją miegamajame“ : „Moterų kūnai trokšta būti paimti vyro, kuris gali užvaldyti ją, bet pasirenka ją mylėti. Išskirtinis seksualinio dominavimo ir paklusimo šokis vis dar išlieka svaigiu mylėjimosi elementu, nepaisant mūsų noro būti lygiais kitose gyvenimo sferose“.
