Psichologai greičiausiai pritariamai palinkčiotų – tai yra tam tikras savisaugos mechanizmas. Juk žymiai patogiau gyventi neigime, nei pažvelgti tiesai į akis. Būtent šitokią, liūdną realybės neigimo diagnozę aš įžvelgiu ir vedų „specialistų“ pasekėjų motyvacijoje.
„Moteris turi būti nuolanki ir neprieštarauti vyrui, net jeigu jis girtas ir agresyvus“ – teigia vedų žinovas, kol moteriškės susižavėjusios ir prietaringo pamaldumo kupinais veidais seka kiekvieną nervingą „specialisto“ fizionomijos virptelėjimą.
Visą naktį nemiegojau svarstydama, iš kur pas tas vargšes randasi noras tikėti tokia „išmintimi“? Liūdna realybė – gyvendamos priespaudoje ir neįvertintos kaip asmenybės jos desperatiškai, kaip kadaise aš rūkydama, ieško pateisinimo savo negandoms. O kas gali būti geriau, jeigu ne vedų išmintis? Juk tai seniausi pasaulio tekstai, net gi ne šiaip kokios knygos – o stačiai stebuklingos!
Ir kaip turi guosti mintis, kad štai mano darbas prie puodų iš tiesų yra ne nelaiminga santuoka, bet indiškų dievų numatyta pasaulio tvarka. Ir mėlynė po akimi tėra kilnus nuolankaus moteriškumo ženklas, padedantis palaikyti pasaulio pusiausvyrą tarp vyriškojo ir moteriškojo prado. Žinoma, kartais man kyla minčių, bet kaip moteris aš turbūt net neturėčiau mąstyti, ką jau kalbėti apie provokuojančius klausimus...
Ir vis dėl to, kodėl tie vedų mokytojai ir patys dievai nenorėjo, nepatarė man nuo pat pradžių vengti į agresiją linkusių alkoholį mėgstančių mačo tipo vyrų? Ak, bet kas aš tokia, kad klausinėčiau. Einu, paaukosiu savo džinsus labdarai, nes gi dabar užtat žinau didžiąją pasaulio paslaptį – kad moteris yra sutverta segėti sijoną, nes tik taip ji palaiko ryšį su motina Žeme. O vyro pradas kilęs iš dangaus, jam lemta mąstyti, svajoti ir statyti. O man – gimdyti. O mėlynė po akimi? – Užgis.
Taigi pirmojo diagnozė – realybės neigimas arba mėginimas ją pateisinti. (Rašau supaprastintai ir kartojuosi, tikėdamasi kad į skaitytojų auditoriją pateks ir „ypatingai kvaili“. Tikiuosi todėl, kad manau, jog būtent tokie yra pseudo-vedų specialistų pasekėjai. Nors pastarieji tučtuojau apkaltins mane agresyviu negatyvumu, tikiu, mano misija karmine prasme yra gera. Nes taip pat tikiu, kad nuo durnumo vaistai išrasti – tai yra kritinis mąstymas.)
Kita galima diagnozė – rafinuotumo alkis. Man labai giliai įstrigo ne šventuose tekstuose skaityti, bet pradinių klasių mokytojos kartą ištarti žodžiai: „Vaikai, apsiraminkite – juk kvailumo mums visiems užtenka, sunkiau protingais pasirodyti.“
Noras rodyti savo šviesiąją, protingąją, šmaikščią pusę yra universalus ir visiškai suprantamas žmogiškumo aspektas. Tačiau nepamirštant, kad vis tik vieni gyvuliai yra lygesni už kitus, dera įsidėmėti ir skirtingas protingumo (pripažinimo) plotmes. Jūs norėtumėte būti kvailiausi tarp protingiausių ar protingiausi tarp kvailiausių?
Kol astrofizikai ginčijasi dėl juodųjų skylių, provincijos žvaigždutės aptarinėja vieni kitų drabužius; ir kokiu stambiu dangaus kūnu šiame stiliaus ir gurmaniškos virtuvės kontekste tampa vietoje mados žurnalo atversta knyga (net jei tai ir pigus meilės romanas)!
Tačiau įsivaizduokime, kaip aukštai pakyla žmogus, staiga susidomėjęs ne šiaip knygomis, bet senovės religijų išmintimi! Rafinuotumo, be abejonės prideda ir egzotiškai skambanti terminologija: ahimsa, bhakti, dharma, karma...
Labai svarbus ir dvasingumo prieskonis, kuriam skiriama prietaringa pagarba yra kaip taisyklė tiesiogiai proporcinga religijos kilmės šalies atstumui nuo Lietuvos. Taigi, sudėjus krūvon terminus „senovės tekstai“, „Indija“ ir „šventas-paslaptingas“ iš eilinio prekybcentrio eilėje beknapsančio piliečio asmuo akimirksniu tampa įdomiu, dvasingu ir rafinuotu. Jau vien dėl to verta domėtis vedomis!
Klausimas: iš kur atsiranda motyvacija iš „besidominčio vedomis“ tapti „vedų specialistu“? Galima manyti, kad atradęs neišsemiamus išminties klodus ir vediškomis tiesiomis besiremdamas žmogus gyvena itin sėkmingą profesinį ir asmeninį gyvenimą, kurio sėkme nori dalintis su kitais. Turbūt turi mėgiamą darbą ir skalsų pragyvenimo šaltinį, mylinčią nuolankią žmoną ir aplink lakstančius puikiai išauklėtus vaikus. Kitaip argi drįstų vienišas porą lankstinukų pavartęs bastūnas aiškinti, kaip auklėti mažylius?
Bet juk aiškina ir kunigai, sakysite Jūs. O man belieka tikėtis, kad tikrai ne garbėtroškos ego vedini pseudo-išsilavinimą turintys vyrai susisodina aplink save mistikos ištroškusias Naujojo amžiaus davatkėles.
Prisipažinsiu – kartą, savojo ego vedina aš taip pat buvau įsigeidusi tapti rytų išminties specialiste. Tik štai, naiviai maniau, kad „specialistai“ dėsto paskaitas universitetuose, o ne kelia savo monologus į youtube.
Taigi prieš dvejus metus užpildžiau paraišką lyginamosios rytų ir vakarų filosofijos doktorantūros studijoms. Manęs buvo mandagiai paprašyta sugrįžti, kai išmoksiu sanksrito kalbą. Kiek mūsiškių vedų „specialistų“ ją moka?
Et, bet mano troškimui studijuoti taip pat galima pritaikyti vedų praktikuotojo diagnozę: „Moterys imasi profesijų įsigijimo, mokslinių laipsnių gynimo žygių taip bandydamos apsisaugoti nuo pavojaus likti visiškai vienomis ir neapsaugotomis. Jos nesirūpina santuokos išlaikymo gebėjimų vystymu.“
Gerai, kad dabar žinau, kur šuo pakastas – o tai būčiau iššvaisčiusi gyvenimą niekais.