Ateitį prognozuoti pavojinga. Dar visai neseniai santuoka ir branduolinė šeima išgyveno aukso amžių. Žmonės tuokėsi jaunesni nei bet kada anksčiau, jie beveik visada susilaukdavo vaikų ir ilgus metus nugyvendavo santuokoje (skyrybos buvo retas reiškinys).
Kai žinovų ir mokslininkų klausė apie santuokos ir šeimos likimą, jie pranašavo joms daugmaž tokią pačią ateitį. Niekas nematė, kad ateina perversmų metas. Tuomet buvo visiškai nesuvokiama, kad ateityje santuokos laukia dideli pokyčiai – tiek daug žmonių nesukurs šeimų ir gyvens vieni, gims kur kas mažiau vaikų. Niekas tokių dalykų neprognozavo.
Bet iš kur galime žinoti, kad santuoka pamažu miršta?
Yra svarių priežasčių manyti, kad dabartinės tendencijos gali sulėtėti ar net pasikeisti. Ar sulig kiekvienu gyventojų surašymu santuokoje negyvenančių žmonių skaičius toliau augs? Ar gali būti, kad pirmą kartą besituokiančių žmonių – tų, kurie išvis tuokiasi – amžius ir toliau augs? Kas bus su dabartiniais paaugliais? Juos užkariaus nostalgija ir jie pradės tuoktis anksčiau ir dažniau nei prieš juos buvusi karta?
Visa tai įmanoma. Taip gali nutikti. Tačiau vis tiek akivaizdu, kad santuoka užleidžia savo pozicijas.
Ji praranda reikšmę kur kas svarbesniu aspektu nei vien gryni skaičiai. Nepriklausomai nuo to, kiek žmonių susituokia ir kiek to nepadaro, kaip ir to, kokiame amžiuje tam ryžtamasi, jeigu ryžtamasi, santuoka vis tiek niekada nebebus tuo, kuo buvo.
Moterims santuoka buvo ekonominis gyvenimo ramstis. Moterys turėjo mažiau galimybių dirbti, o jei ir dirbo, gaudavo kur kas mažesnius atlyginimus, todėl nenorėdamos gyventi skurde jos turėjo ištekėti.
Net jei požiūris buvo kitas, žmonės turėjo susituokti, kad galėtų teisėtai užsiimti seksu, išvengdami gėdos ir pasmerkimo. Jie taip pat turėjo susituokti, norėdami be gėdos ir pasmerkimo auginti vaikus.
Dabar, atsiradus įvairioms kontraceptinėms priemonėms, moterys gali mėgautis seksu nesusilaukdamos vaikų. Dėl mokslo pažangos jos jau gali turėti vaikų be sekso. Ir visa tai galima daryti be santuokos. Ir tai jau niekada nepasikeis.
Pastaraisiais dešimtmečiais, kai santuokos nesudarančių žmonių skaičius augo, skyrybos tapo įprastu dalyku, o pirma santuoka sukuriama vis vėliau, milijonai sutuoktinių neturinčių žmonių prie to adaptavosi. Jie susitvarkė gyvenimus taip, kad jie juos tenkintų.
Galbūt jie gyvena vieni – daugybė žmonių dabar taip gyvena. Galbūt jie gyvena kartu su draugais, tačiau ne vien kaip kambariokai, pasidalinantys nuomos mokestį, bet kaip bendrą ūkį vedantys žmonės. Galbūt jie gyvena kartu su draugais ar šeima, tačiau vis tiek turi nuosavus namus (būna tokių atvejų, kai tokius namus turi netgi santuoką sukūrę žmonės). Galbūt jie sukūrė savo bendruomenę – tokių atsiranda vis daugiau.
Visos šios tendencijos nėra labai paplitusios, tačiau sudėjus kartu, gaunasi nemaža galia. Jos pakankamai galingos, kad įveiktų santuoką ir nuo pjedestalo nuverstų branduolinę šeimą.
Visos šios šiuolaikinio gyvenimo galimybės ir pasirinkimai nugalėjo mūsų mąstyseną. Šeštame praėjusio amžiaus dešimtmetyje buvo akivaizdu, kad nėra kito pasirinkimo, kaip suaugus susituokti ir sukurti branduolinę šeimą.
Nebuvo poreikio rašyti knygas pavadinimu „Argumentas santuokos naudai“, nes tas argumentas buvo savaime suprantamas ir akivaizdus. Netgi tie žmonės, kurie netilpo į heteroseksualios poros ir branduolinės šeimos šabloną, itin retai kėlė dėl to šurmulį.
Jie nesuprato, kad tarp daugybės žmonių, kurie sukuria santuokas ir susilaukia vaikų, yra tokių pačių žmonių kaip jie – darančių tai tik todėl, kad visi taip daro, nes tai būtina daryti norint išgyventi, nes nėra jokių kitų būdų gyventi (bent jau tokių, kurie sulauktų daug dėmesio).
Santuoka dominavo ne todėl, kad tai buvo geriausias gyvenimo būdas visiems, bet dėl to, kad ji buvo neginčytina. Ne, dar daugiau – kažin ar kas bent pagalvojo pamėginti nuginčyti ją.
Tie laikai praėjo. Net jeigu rytoj susituoks daugiau žmonių, nei susituokė šiandien, net jeigu kitais metais žmonės pradės tuoktis jaunesniame amžiuje nei jie tai darė pernai, santuoka jau niekada nebebus tokia pat. Kadaise santuoka buvo vienintelis gyvenimo būdas.
Mes manėme, kad tai vienintelis geras, moralus ir apsimokantis būdas keliauti per gyvenimą. Laikai labai pasikeitė. Toji santuoka mirė.
