Ir aš nustėrau. Iš tiesų, kai kada tokia tiesa gali sugriauti santuoką. Prisiminkime ką tik pasirodžiusį Vudžio Aleno filmą „Džesmina“. Draugė papasakoja kitai draugei, kad jos vyras yra jai neištikimas su keliomis pažįstamomis moterimis. Negalėdama to pakęsti, herojė sugriauna savo, savo sūnaus ir savo vyro gyvenimą ir beveik išeina iš proto. Ar ne per žiauri kaina už atvirumą?
Kita vertus, kas atsitiktų, jei žinodama apie draugės vyro neištikimybę, draugė nutylėtų? Ji gali turėti panašią baimę: kad tiesa gali kainuoti labai brangiai ir ji po to jausis kalta.
Scenarijus nusakomas. Tuomet ji susilaiko nuo pasakymo. Susitikdama su drauge ir su jos vyru ji išnaudoja kitą šansą - pasako vyrui, kad viską žino ir paprašo, kad jis pats prisipažintų. Vyras išsigąsta ir paprašo, kad ji tylėtų. Jai pasidaro jo gaila ir dabar ji tampa jo sąjungininke. Tuo pačiu ji jaučiasi išduodanti draugę.
Dabar jos laukia sulėtinto veikimo bomba. Anksčiau ar vėliau vyro neištikimybė iškyla į paviršių. Draugei vis vien yra sunku, tačiau ji be visa ko pasako: „tai tu žinojai ir tylėjai? Tad kokia tu draugė?“
Nutylėjimo kaina, pasirodo, labai didelė: prarastas draugės pasitikėjimas. Maža to, neištikimas vyras ieško ant ko suversti kaltę ir patogiausia tai padaryti įtariant draugę, kad čia ji pati viską išplepėjo.
Įrodyti, kad taip nebuvo, labai sunku. Žinoma, yra tikimybė, kad draugė ją supranta ir atleidžia. Ypatingai, jei apie vyro neištikimybę nutuokia pati. Tuomet ji netgi suprastų savo draugę ir su kartėliu tartų jai: „nebijok, aš jau seniai nujaučiau, kad jis kažką turi“.
Galima iš anksto paguosti save: jei jau draugės vyras neištikimas, tai draugė nujaučia tai ir be tavęs. Nieko tu nesugriausi, kas nebūtų sugriuvę be tavęs.
Tačiau sprendžiant klausimą: sakyti ar nesakyti - geriau išeiti iš prasčiausio galimo varianto. Tai yra, įsivaizduoti, kad draugė nieko nežino. Tuomet atsiduri prie sunkesnio pasirinkimo. Kai kas nesikankina rinkdamasis. O kankinasi žmogus, kuris bijo pasekmių. Iš kurių baisiausios - emocinės: pyktis ir kaltės jausmas. Kodėl mes taip bijome šių reakcijų?
Iš karčios patirties mes žinome, kas yra „kalto pasiuntinio“ fenomenas. Pasiuntinys, kuris pranešdavo blogą žinią, buvo nužudomas. Jūs matote nieko neįtariančios draugės patenkintą veidą. Šis žmogus jums brangus. Ir jūs turite pasakyti jai nemalonią tiesą. Galima tikėtis, kad ji supyks ant jūsų, kaip ant „kalto pasiuntinio“. Supyks, nusisuks, nekalbės, nes nenorės girdėti tos tiesos.
Šioje vietoje patikrinama draugystė. Ir prasideda takoskyra tarp įsiteikiančios bičiulės ir tikros draugės. Įsiteikianti bičiulė nerizikuoja kalbėti jums nemalonios tiesos. Nes jai svarbu palaikyti su jumis MALONŲ, PAVIRŠUTINĮ, NEĮPAREIGOJANTĮ BENDRAVIMĄ. Jai naudingiau taktiškai užmerkti akis į tai, ką ji mato. Nes žodis „taktas“ susijęs su „taktika“- priemonėmis pasiekti tikslą.
Tikra draugė imasi didesnės atsakomybės. Jai svarbu palaikyti PASITIKĖJIMĄ IR ATVIRUMĄ. Todėl ji paaukoja malonų ir neįpareigojantį bendravimą ir gali pasielgti visai netaktiškai. Todėl kad draugystė - ne taktinis manevras. Draugystė - tai strategija. Ir dėl pasitikėjimo strategijos galima atmesti ypač taktiškus manevrus:
Nuduoti, kad viskas puiku;
Pervesti pokalbį į kitą temą;
Apsimestinai pasakyti draugei, kad jos šeima tiesiog puiki;
Maloniai šypsotis, o po to pasidalinti su vyru apie tai, kokia ji yra kvaiša;
Pasimėgauti jos naivumu;
Pradėti šantažuoti jos vyrą...
Tipiška bičiulė, išgirdusi iš apgaudinėjamos draugės: „mes taip mylime vienas kitą“- pasakys šypsodamasi: „na, taip, žinoma, aš matau“.
Draugystės strategija nepripažįsta tokių taktinių manevrų, nes draugaujama ne dėl kažko, o dėl pačios draugystės - ryšio, pagrįsto lygybe ir pasitikėjimu. Todėl tikri draugai nesilaiko tokio didelio mandagumo, gali kalbėtis labai nuoširdžiai, o kartais supykti ir prarasti mandagumą.
Tipiška geriausia draugė pasakys apgaunamai draugei: „kaip tu gali būti tokia akla? Jis gi susitikinėja su kita, o tu apsimeti, kad nieko nematai?“ Taip, po šių žodžių jos akyse pasirodys ašaros. Taip, ji patirs šoką. Tačiau po viso to ji prisimins, kas šalia jos elgėsi, kaip apdairi bičiulė. O kas - kaip tikra draugė.
-Ar reikia pasakyti geriausiai draugei, kad vyras ją apgaudinėja?- paklausiau aš dukrų.
- Žinoma, juk ji mano geriausia draugė, - iškart atsakė viena dukra.
-O kaip galima nesakyti? -retoriškai paklausė kita.- Koks tikslas gelbėti griūnančius santykius?
Ir aš supratau: įvairios kartos sutaria šiuo klausimu. Vadinasi, tebūnie taip.
Olegas Lapinas
Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.
