Su drauge jau esame 5-6 metai, ir mums jau virš trisdešimt, man gerokai. Deja, nežinau, kas mus taip išlaiko vienas šalia kito. Gal tai tapo įpročiu ir kitaip jau mes nebegalime, o gal tai tokia meilė, bet kažkokia skaudinanti. Bandėme keliskart išsiskirti, bet mums taip ir nepavyko.
Taip, mano draugė buvo tas varikliukas, kuris neleido nutrūkti mūsų pažinčiai tik užsimezgus. Mums tik susipažinus neturėjau jokių planų jos atžvilgiu, nes nejutau, kad ji man patraukli ir įdomi. Iš pradžių ji labai norėdavo susitikti, o mums susitikus man tekdavo palaikyti pokalbį. Vėliau ji išdrąsėjo ir kažkiek atsivėrė. Atrodė, kad reikalai pasitaisė, ji tapo įdomesnė, pradėjo kažkiek keistis.
Viskas tarsi pradėjo judėti ir kilti laipteliais į viršų, aš pasijutau lyg ant sparnų. Ateitis nebegąsdino, o mintyse vis prasisukdavo planai apie gyvenimą kartu, šeimą, vaikus, santuoką. Kai tik būdavau laisvas, visuomet tą laiką praleisdavau su ja.
Deja, mūsų pažinčiai nepraėjus nė metams, vėl viskas pradėjo keistis. Pradėjo nukentėti mano interesai. Su savo draugais nustojau susitikinėti, užmečiau savo hobius ir veiklą, nes visą laiką būdavau priversta skirti jai, kitaip susilaukdavau nepasitenkinimo, psichologinio spaudimo.
Gana greitai pradėjome gyventi kartu. Galvojau, kad dabar būnant kartu galėsiu kiek laisviau užsiimti savo reikalais. Deja, vėl klydau. Atrodytų, kad dabar kasdien būname šalia vienas kito, dėmesio jau turėtų pakakti ir visi priekaištai turėtų pasibaigti, tačiau niekas nesikeičia. Vėl sulaukiu priekaištų, kad manęs nebūna namie, kad ji man nerūpi.
Man pastoviai primenama, kad vėluoju, primenama, kada baigiasi darbas (na, čia tiktų posakis: sakyk žmogui šimtą kartu, kad jis kiaulė, ir tas kriuksėti pradės). Man vėl nurodinėjama, ką turiu daryti. Be to, prasideda ir manęs kontroliavimas, kam skambinu, su kuo susirašinėju.
Ne sykį su ja kalbėjome apie visa tai. Atrodo, kad viską abu suprantame, bet pokalbiai taip ir lieka pokalbiais. Žinoma, po kelių mūsų pažinties metų jau esu išsikovojęs šiokių tokių „privilegijų“, mūsų santykiai kažkiek keičiasi, bet pastoviai rietis ne išeitis. Nemanau, kad šeima yra ta vieta, kur reikia tarpusavyje kovoti dėl teritorijos. Šeima - tai bendra teritorija, kur reikia sugyventi.
Einant metams ji man pastoviai primena, kad jos laikrodis tiksi (kažkodėl atrodo, kad tik jos, o mano laikrodis ne), kad mums laikas tuoktis ir jai laikas gimdyti. Pastoviai esu spaudžiamas vesti. Vis grįžtame prie šios temos, bet esamoje situacijoje nieko jai pasakyti negaliu. Taip, mane baugina tokia ateitis, aš bijau. Nebelieka manęs. Esu tas neveiklus katinas. Aš nebepatinku pats sau...
Patarkite, prašau, kokiais keliais galime eiti ir kaip susitarti dėl tų nelemtų vedybų, kad jos būtų smagios ir gražios, kad jos būtų kažko gražaus pradžia, arba jų nebebūtų visai.
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
PASTOVIAI ESU SPAUDŽIAMAS VESTI
Taigi, jūsų situacijoje jaučiatės spaudžiamas apsivesti, ir bijote to. Jūsų baimę nusakote žodžiais „nebelieka manęs“. Koks žmogus neišsigąstų, sužinojęs, kad dėl kažkokių pokyčių jo nebeliks? Bet kas išsigąstų. Juk „manęs nebelieka“- tas pats, kaip „mane suvalgo“. Todėl raminti jus reiktų taip, kaip ramina mažus vaikus: „nebijok, tavęs nesuvalgys“. O jūs atsakysite: „Suvalgys, aš žinau, todėl be kovos aš nepasiduosiu“.
Jūs, žinoma, ne tik kovojote. Pačios pažinties pradžioje jūs jai padėdavote: „mums susitikus, man tekdavo palaikyti pokalbį“. Ir ji iš tiesų „išdrąsėjo“. Ji buvo dovana jums, o jūs – jai. Tačiau kartu ji parodė prieraišiąją savo sielos pusę, ir jūs dėl jos ėmėte daug ko atsisakyti. Galų gale pasijutote kontroliuojamas, varžomas. Todėl santykius ėmėte suvokti ne kaip gėrį, ne kaip dovaną, o kaip kliūtį. Taigi dabar ji yra kažkiek nusikaltusi prieš jus. Ir jūs laikote save teisiu, nesutikdamas tuoktis. Nes už jos daromas kliūtis jums reikia mokėti kliūtimis. Tokia jau ta jūsų kova.
Tačiau, jei neklystu, jūs nenorite kovoti, nes rašote: „Nemanau, kad šeima yra ta vieta, kur reikia tarpusavyje kovoti dėl teritorijos. Šeima - tai bendra teritorija, kur reikia sugyventi“. Su jumis negalima nesutikti. Tik kovą šią jūs palaikote. Pasyviais būdais.
Yra net toks posakis „pasyvi agresija“. Tačiau nors ji ir pasyvi, bet vis dėlto agresija. Nenorėtumėte jūs kovos - paliktumėte ją dar prieš penkerius metus. Arba tyliai ir ramiai su ja susituoktumėte.
Ką jūs prarastumėte? Save? Nemanau. Padaręs pasirinkimą žmogus dažniausiai save atranda. O štai pasyvioje agresijoje po truputį skęsta. Taip būna, kai tarp dviejų pusių vyksta nervus tampantis nesibaigiantis karas. Ir būtent pasyvi agresija - jūsų atsakomybės už tą skendimą dalis. Tegul tos atsakomybės procentas nėra aukštas - tarkime, trisdešimt procentų - vis vien jūs atsakote už šią dalį.
Jūsų draugė, matyt, irgi kovoja, tačiau kitokiais metodais: atkakliais priminimais ir kontrole. Ji kovoja, žinoma, ne už laisvę, o už jūsų ryšį. Jai reikia, kad būtumėte jos ir tik jos žmogus. Iš esmės ji kovoja už prieraišią meilę.
Jums patiko palyginimas su katinu, kuris valgo grietinę ir klausosi šeimininkės priekaištų. Jeigu jūs leisite man pasiūlyti jums dar vieną vaizdinį, tai jis man atrodo taip: vienas riteris laiko vėliavą, kurioje nupieštas laisvės simbolis, o kitas riteris - vėliavą, kurioje nupieštos dvi susijungusios širdys. Dėl visa ko tos širdys dar perrištos grandine. Abu riteriai yra surėmę ietis, nei vienas nepasiduoda, tik abu taip įklimpo, kad jų arkliai jau ėmė pavargti.
Ką galima pasakyti apie tokių santykių perspektyvą?
Variantas ne pats smagiausias: kova gali tęstis dar keletą metų. Po to vienas neišlaikys ir pasiduos. Jūs susituokiate, gimsta vaikai. Ir vienas iš jūsų – tarkime, jūs, jaučiasi nuskriaustas, o ją laikote sugadinto gyvenimo kaltininke. Galbūt pradedate gerti. Galbūt užsidarote. Ir nepatenkintas burbate: „ei ne tu, aš dabar žinai kur būčiau...“
Variantas puikiausias: jūs abu imate juoktis. Ir gyvenate nesirūpindami, kas ten ką nugali. Vestuvės jums - tiesiog smagi šventė, nuotykis. Kurių metu niekas nieko nesuvalgo.
Variantas optimaliausias: pamiršti vienam apie kitą. Ir paimti sau tą dalį atsakomybės, kuri priklauso nuo jūsų, o ne nuo partnerio. Atsakomybės už tai, kad pereitumėte iš kovos į bendradarbiavimą. Kurio atskira rūšis yra santuoka.
Ką galima padaryti, kai jos bijai? Reiktų savo priešininku laikyti ne ją, ne jūsų draugę, ne santuoką, o savo baimę. Ir surasti šios baimės šaknis. Dažniausiai šios šaknys yra tokios: „Mano gyvenime santykiai su moterimis nešdavo tik nelaisvę“.
Su kuo santykiai dažniausiai gąsdina mus vaikystėje? Su vienu iš mūsų tėvų, jeigu ten mus išnaudodavo. Arba su prieš tai buvusiomis moterimis. O gal tėvų gyvenimo patirtis pamokė jus: „Gyvenk, tik ne taip, kaip tėvas: neleisk savęs suvynioti“. Patirtis, kurią mes sukaupiame, yra projektuojama į ateitį: „Bijok, kad tai nepasikartotų“. Jums reikia savianalizės: kokia ta jūsų patirtis apie intymumą, kurios aš taip nenoriu? Susivokimas nepanaikins, bet pamažins baimę.
O koks yra stipresnis priešnuodis prieš baimę? Tikėjimas, prie kurio pridėtas pastabumas. Ateitis niekad nebus lygiai tokia, kokia buvo praeitis - ji bus nauja, tačiau ne tokia nauja, kad aš su ja nesusitvarkyčiau. Gyvenimas su moterimi santuokoje iš esmės nebus toks, koks buvo mano gyvenimas su mama, ar mano tėvo gyvenimas su mama, ar kaip mano prieš tai buvę santykiai. Ateitis su šita moterimi bus kitokia. Tačiau tam tikrų panašumų bus.
O iš esmės viskas priklausys nuo to, kaip aš į tai žiūrėsiu ir kokius sprendimus priimsiu. Ir kadangi aš susitvarkiau su savo santykiais praeityje, aš tikiu savimi, kad susitvarkysiu su tuo, kas vadinama „vyriška atsakomybė už žmoną ir vaikus“. Ir aš ŽINAU, kad tuomet antroje gyvenimo pusėje liksiu savimi patenkintas ir gerbsiu save. Ir aš NORIU tapti vedusiu vyru, nes tai yra smagiau, nei būti sugyventiniu. Ir jei reikia, aš galiu išvardyti, kodėl tai yra geriau.
Jūs galite nuspręsti kitaip. Tačiau remkitės ne tik fantazijomis. Kad santuokoje jūs prarandate kažkokias laisvės perspektyvas, kad jūs kažko netenkate, kad jūs dar labiau „pavergia“ – visa tai yra fantazijos. Berniuko, kuris kažką tokio siaubingo patyrė, kad bijo būti suvalgytas.
Santuokoje niekas nėra suvalgomas ir niekas neskęsta. Tačiau kai kurie žmonės vis vien nesituokia - tik ne dėl baimės. Jie per daug gerai žino save ir pasako: „Atleisk, aš nepasiruošęs“, arba „Aš dar noriu išbandyti visokius kitokius santykius“. Arba „Aš ne tiek tave myliu, kad gadinčiau tau gyvenimą“. Tai - labai sąžiningi posakiai, kurie kartu yra ir atsakingi sprendimai. Jie nepadeda moterims jaustis laimingomis, tačiau palaiko pagarbą jums.
Manau, kad jūs tai ir pats žinote. Taigi, spręsti jums.
Pagarbiai
Olegas Lapinas
Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.
