Draugauju su vaikinu metai ir keli mėnesiai. Žinau, tai nėra daug, bet vis dėlto - nemažas laiko tarpas praleistas kartu. Pačioje draugystės pradžioje aš labai mėgdavau ieškoti įvairiausių priekabių ir kelti scenas dėl įvairių nesąmonių, kaip kad "kodėl tu draugavai su ta mergina? Juk tik pažiūrėk, kaip ji pagarsėjusi mieste. Nemanau, kad noriu būti su tokiu vaikinu, kuris draugavo su tokia kaip ji, ją lietė ir pan."
Ir taip nuolatos. Vaikinas stengėsi, atsiprašinėdavo dėl tokių dalykų, nors kaltas net nebuvo. Kartą jam prikišau, kad man skiria per mažai dėmesio. Tuomet jis pradėjo kiekvieną dieną man nešti savo skintas mažas gėlių puokšteles. Tai buvo išties labai miela ir, pripažinkime, ne kiekvienas stipriosios lyties atstovas taip daro.
Bet aš ir vėl surasdavau įvairių priekabių. Buvau įpratus, kad jei tik man kas nors šauna į galvą, užriečiu nosį ir nueinu, o jis vejasi, nepaleidžia, prašo, kad pasakyčiau, ką jis ne taip padaręs.
Gali pasirodyti, kad aš jo nemylėjau, bet mylėjau. Galbūt taip elgiausi, nes nenorėjau prie jo prisirišti ir po to jo netekti, nes mano artimai draugei taip jau buvo nutikę. Tai truko kokius 7-8 mėnesius. Galop viskas apsivertė aukštyn kojomis. Aš vis dar užsiplieskiu, bet jis nebekreipia dėmesio. Visiškai, tik abejingai pasižiūri. Arba ne.
Kai pasakau, kad jis labai atšalo (pastaruoju metu jis labai šaltai ėmė su manimi bendrauti) jis tik pasako: "pati sau "prisistumi" ir vėl vaidini". Tuomet aš netenku savitvardos, klausiu, kodėl jis toks abejingas, ar negalime pasikalbėti apie mūsų santykius, kas gerai, kas blogai. Jis tik atšauna, kad jam nėra nuotaikos ar kažkas panašaus.
Ir taip nuolat. O aš nebe ištveriu ir pravirkstu. Jam - nė motais. Būna ir taip, kad jis susikivirčijus apsisuka ir nueina, nors niekad taip nesielgdavo. Dabar jau aš puolu vytis, prašyti, kad neišeitų. Jis mane pasiunčia toli toli, o aš sakau, kad jį myliu. Po kiek laiko atlyžta ir jis, pasako, kad mane myli ir vėl kurį laiką ramu.
Bet aš jau pavargau nuo nuolatinio jo abejingumo ir savo ašarų. Vis klausiu savęs, ar jis dar mane myli, ar jam rūpiu. Iš dalies žinau, kad galiu kartais ir patylėt, bet taip norisi kitokio bendravimo, kad jis manęs nuoširdžiai pasiteirautų kaip man sekasi, kad tiesiog nuoširdžiai abu pasikalbėtumėme apie savo gyvenimus, juolab apie mūsų santykius...
Supratau, kad šiems santykiams paaukojau labai daug, netgi praradau draugus, nes nebeskirdavau jiems laiką. Visą laiką praleisdavau tik su juo. Dabar suvokiu, kad jei jis išeis, nebeturėsiu nieko. Neturiu net kam paskambinti ir paprašyti, kad su manimi kur nors išeitų.
Širdy atsivėrė baisi tuštuma. Jaučiuosi niekam nereikalinga, nevykus. Nuolatos jaučiu nerimą, baimę, kad mūsų santykiai gali nutrūkti. Bijau jam tai pasakyti, nes matau, kad dabar jis naudojasi mano silpnumu, jog jis gali daryti bet ką, aš tik pasakysiu, kad visko pasitaiko ir dar pasiūlysiu pasimylėti.
Aš jaučiu, kaip viskas, ką kūriau iki tol, slysta man iš po kojų. Daugybę kartų įsileidau mintis apie savižudybę. Aš jį myliu, tiesiog negaliu be jo gyventi. O kartu išvis nebežinau, kaip man vėl gyventi, nes toks įspūdis, jog gyva būnu tik su juo, o kai būname atskirai - tik egzistuoju. Taip pat atrodo, kad prarandu savo individualybę, spjaunu į taip kadaise puoselėtus principus.
Dabar man jau nesvarbu, kad nuolatos žeminuosi. Kiekvieną dieną rodau, koks jis man svarbus. Suprantama, tai dar nesižeminimas. Bet kaip pavadinti savo poelgį, kai jis išvadina mane šliundra, o aš tik apsiašarojusi prašau, kad taip su manimi nekalbėtų, kad apkabintų mane. Prašau, patarkite ką nors. Nuolat jaučiuosi taip, lyg kas širdį replėmis spaustų.
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Skaitydama jūsų laišką, regiu, kokia gausybė jausmų sukasi jūsų viduje. Kita vertus, atrodo, jog visų jų pagrindas yra nesaugumas. Baimė, jog tai, ko trokštate, kam norėtumėte atsiduoti yra be galo trapu ir laikina, o viskam pasibaigus liksite tuščia, atrodytų net ir neliksite. Visos tos besikeičiančios emocijos sukuria gana stiprų neramumo pojūtį. Iš ties, kai skaitau jūsų pasidalinimą, jaučiu lengvą galvos svaigimą ir atsiskyrimą nuo savęs, norą save sulaikyti ir neišplaukti...
Nežinau, kiek tai įmanoma jums, bet padrąsinčiau trumpam patogiai atsisėsti ir sutelkti dėmesį tik į kvėpavimą. Kurį laiką leisti sau stebėti, kaip įeina ir išeina oras, kaip jūsų kūnas jo prisipildo ir vėl tampa tuštesnis kuomet iškvepiate.
Tikiu, kad pradžioje šis iš pirmo žvilgsnio paprastas pratimas atrodys nesvarbus, vargiai susijęs su jūsų išgyvenamais santykiais ir jų sunkumais, visgi raginčiau tai tęsti. Jei pirmą dieną nepavyko, leiskite sau pabūti su savimi ir jus pripildančiu oru kitą ir dar kitą dieną, kol su kvėpavimo stebėjimu, pastebėsite, jog rimsta ir minčių bei jausmų virpėjimas.
Tai yra kvietimas į mažą susitikimą su savimi. Į atradimą, kad pirmiausia yra ne santykis su jums taip svarbiu žmogumi, o jūs. Kvietimas pajusti, jog jūsų ryšys su draugu yra ne kas kita, o atspindys to, kaip išgyvenate bendrystę su pačia savimi.
Čia kaip rodiklis gali pasitarnauti ir klausimas: ar tikite, jog esate verta meilės ir jus gali kas nors mylėti? Ar tikite, kad kitam pasisekė, jog jis yra su jumis ir tai gali jį džiuginti? Labai tikėtina, jog atsakymai į šiuos klausimus bus mažų mažiausiai netvirti, o tai ir sukuria jūsų įtampą, kurią išgyvenate santykyje su artimu ir svarbiu žmogumi.
Tikėtina, jog nejausdama savo vertingumo ir meilės sau, regite kitą kaip priemonę išlikti. Kai jis rodė dėmesį ir buvo tarsi pavaldus jums, galėjote leisti mėgautis savo reikšmingumu ir tuo pačiu bandyti jį vis labiau pakelti, tarsi klausdama: „o jei aš pasielgsiu bjauriai, ar vis dar būsi su manimi? O jei dar bjauriau?“.
Galiausiai gavote atsakymą, jog nebe... Tada atsirado baimė netekti tai, kas jums be galo svarbu, kaip jums atrodo gyvybiškai būtina. Ir dabar esate tarsi pasikeitę vaidmenimis, kuomet jūs savo buvimu leidžiate kitam pajusti savo galią ir tariamą vertę.
Visgi lūkestis ar reikalavimas, kad kitas kaip nors sukurs jums saugias sąlygas ir elgsis taip, kaip jums bus saugu, gera, vargiai įmanomas iš esmės. Ypatingai galvojant apie tai, jog jūsų atveju tai gali reikšti vėl grįžimą į pirminę hierarchiją, kuomet jūs bėgate ir kuriate savo taisykles, o kitas vejasi ir jas priima.
Santykis, nors taip dažnai nutinka, neturėtų būti kova ar varžymasis. Santykis yra dovanojimas. Tačiau galime dovanoti tik tuomet, kai ką nors turime, kuo nors esame ar tiesiog jaučiamės patys vertinga dovana.
Kaip tokia tapti? Manyčiau, vienas sunkiausių žingsnių santykyje su kitu yra pamilti save. Kalbu ne apie savimylą, kito išnaudojimą savo poreikiams, bet savęs priėmimą ir džiaugimąsi savimi. Buvimą su savimi tokiame ryšyje, kuris pats savaime sukuria saugumą ir leidžia jį kurti kitam, nereikalaujant jo bet kokiais būdais. Kaip save pamilti? Neretai tai yra nemenko darbo su savimi rezultatas.
Grįžimas į vaikystę ir santykių joje išgyvenimas iš naujo. Grįžimas į savo kūną, per stebėjimą, buvimą su savimi. Grįžimas į kitus jums svarbius santykius ir veiklas, kurių atsisakėte, tarsi dėl kito, bet greičiausiai labiau iš baimės, jog per tą laiką, per kurį leisite sau būti savimi, kitas gali pasirinkti nebebūti kartu.
Atsisakydama savo gyvenimo, leisdama sau tikėti, jog kitas yra jūsų gyvybės šaltinis, ne tik rizikuojate kitą imti dusinti ir uždėti jam per didelius lūkesčius ir reikalavimus, bet ir dar labiau nutolti nuo savęs. Taigi vienas pagrindinių darbų šiuo atveju galėtų būti nusiraminimo ir taikos ieškojimas su savimi.
Tai galite daryti jums priimtinais būdais, įvairiausių terapijų, knygų ar patyrimų pagalba. O tuomet jau galima galvoti apie santykį ir kas jame ne taip.
Drąsos pasirūpinant savo saugumu.
Vaida
Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.
