Esu graži, pati tai žinau ir labai dažnai man tai sako aplinkiniai. Figūra mano irgi gera, dažnai žmonės sako, kad aš labai seksuali. Taigi mano išvaizda tikrai neturi atstumti vyrų. Esu jauna, studijuoju, dirbu ir užsiimu visuomenei naudinga veikla. Daug skaitau, domiuosi muzika, esu iškalbi ir manau, kad turiu neblogą humoro jausmą, galų gale esu paprasta, neišpuikusi, jokia „arogantiška kalė“.

Vienintelis buvęs mano gyvenime vyras, mane paliko pareiškęs, kad aš per daug rafinuota, „aukšto lygio“ ir jam reikia paprastesnės merginos, nes jis prie manęs jaučiasi prastas. Ir viskas. Daugiau jokių vyrų mano gyvenime nebuvo. Gerbėjų irgi.

Mane žlugdo aplinkinių žodžiai: „Tu graži, tobula, susirasi gerą vyrą“, „Nesuprantu, kaip gali neturėti vaikino?“ „Kodėl tokia graži, protinga mergina neturi vaikino?“ Na ką aš pati galiu atsakyti? Nežinau... Mane iki beprotybės veda visa tai...

Ką man daryti, jog atsirastų mano gyvenime vyras? Būti negražiai ir kvailai? Rūkyti ir keiktis? Nes būtent tokios mano pažįstamos turi vyrus. Aš tiesiog nerandu atsakymo, kodėl netraukiu vyrų? Suprantu, jeigu turėčiau gerbėjų, dėmesį rodančių vyrų ir vis tiek visa gerkle rėkčiau, kodėl aš vieniša, tada būtų galima mane kaltinti išrankumu. Bet aš tokioje situacijoje, kai neturiu jokio pasirinkimo.

Aš, tiesą sakant, visą gyvenimą visų laikoma tobula gražuole, niekada neturėjau jokių rimtų kandidatų į mano širdį, išskyrus vieną vienintelį vyrą, su kuriuo draugavau. Tai ko reikia vyrams? Kuo man būti, kuo tapti, kad šalia atsirastų geras, rūpestingas žmogus? Kuo dažniau girdžiu žmonių liaupses apie mano išvaizdą, tuo nenormalesnė jaučiuosi.

Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas

KODĖL AŠ VIENIŠA?

Manau, kad jūsų vienišumo jausmas – atsakymas į jūsų užduodamus klausimus. Būdama „tobula gražuolė“ kitų žmonių akimis, jūs ir negalite kitaip jaustis. Aplinkui jus - „normalios“, t.y. nelabai gražios, rūkančios ir besikeikiančios merginos - ir visos jos turi vaikinus. Jūs joms nepriklausote, jūs - kitokia, izoliuota nuo jų.

Taip greičiausiai jautėsi Undinėlė iš pasakos, kuriai pamilus Princą, teko apsigyventi tarp normalių moterų, bet maža to, mainais už tai ji turėjo prarasti balsą. Tai, kad ji prarado žuvies uodegą ir apsigyveno sausumoje, buvo stebuklas, bet už šį stebuklą jai reikėjo sumokėti savo balsu.

Jūsų pasąmonėje, matyt, irgi gyvena toks scenarijus, tik dar tragiškesnis: „už savo grožį aš sumokėjau vienatve“. Nebūtumėte jūs graži, rafinuota, viskas su jumis būtų tvarkoje. Bet ne, lemtis jūsų buvo rūsti - jūs gimėte per graži. Vyrai tokios, kaip jūs, neatlaiko.

Taip besijaučiančiai merginai neišvengiamai kyla fantazija apie stebuklingą Gelbėtoją. Jūs klausiate: „Kuo man būti, kuo tapti, kad šalia atsirastų geras, rūpestingas žmogus?“ Taigi receptas pagal jūsų fantaziją yra toks: kažkas turi ATSIRASTI. Tai turi būti stebuklas, žmogus turi jau iš anksto atvykti geras ir rūpestingas, o kaina už tą stebuklą jums kol kas nežinoma. Į galvą ateina tik fantazija apie „subjaurėjimą“, virtimą tokia, kokios jus supa. Tuomet, sumokėjusi savo išvaizda, jūs, atseit, įgytumėte paslaptingą galią traukti vyrus.

Mano akimis žiūrint, jūs tiesiog pasiduodate fantazijai. Realybė, kodėl konkretus vyras jaučia potraukį konkrečiai moteriai, yra kiek kitokia. Ir kodėl konkrečiai moteriai patinka konkretus vyras, irgi turi kitokias šaknis. Šios šaknys neturi nieko bendro su išvaizdos standartu, intelektu ar charakteriu.

Būti patrauklia ar patraukliu nereiškia „turėti savo žmogų šalia savęs“. „Vidutinio nukrypimo“ rėmuose, t.y. kol žmogus turi dvi akis, viena nosį ir dvi ausis, nėra nei liliputas nei gigantas, VISI TURI ABSOLIUČIAI LYGIUS ŠANSUS KĄ NORS PATRAUKTI.

Viena iš šio paslaptingo potraukio priežasčių- veido proporcijų ir formos panašumai. Galbūt, ne visi sutinka su šia teorija, tačiau jums vertėtų ja pasidomėti. Ji aprašyta fotografės Suzi Malin knygoje „Love at First Sight“(„Meilė iš Pirmo Žvilgsnio“).

Nemaža dalis „meilių iš pirmo žvilgsnio“ įvyksta tarp žmonių, primenančių brolį ir seserį ar bent turinčių panašias veido proporcijas. Dažnai siūlomi pavyzdžiai- Bradas Pittas ir Jenifer Aniston, Johnas Lennonas ir Yoko Ono, P.Mccartney ir Linda. Gal pirmoji porelė ir priskiriama prie Holivudo gražuolių, bet sekančios neišsiskirtų iš „normalių“ žmonių minios, jei nebūtų garsenybės. Tiesiog jų veiduose yra tarpusavio panašumų, ir tuos panašumus lengvai atpažino abiejų partnerių pasąmonė.

Kita potraukio priežastis - ankstyvi gyvenimo įspūdžiai. Žmogus, primenantis moteriai jauną tėvą ar moteris, primenanti vyrui jo jauną motiną ar auklę, sukelia pakankamai stiprią trauką. Dažni pavyzdžiai - prezidentas Billas Clintonas ir Monika Levinski, princas Charles'as ir jo dabartinė žmona Camilla, imperatorius Napoleonas ir Žozefina, dainininkė Madonna ir Seanas Pennas.

Pirmos ir antros grupės meilės užsižiebia pakankami greitai. Ir jei jūsų gyvenime to dar neįvyko - reiškia, jūsų ir potencialaus partnerio pasąmonės neišskyrė vienas kitame kažko atpažįstamo ir brangaus. Ir ačiū Dievui, nes priešingu atveju jūsų lauktų santuoka iš kokio nors apskaičiavimo be jokio patrauklumo (tai įvyktų krašte, kur jaunikius parenka tėvai).

Laimei, yra dar trečia potraukio rūšis - „lėtoji meilė“, kuri pagrįsta ne išoriniais panašumais, o ilgamete pažintimi, kuomet žmogus po truputį darosi vis patrauklesnis, skleidžiantis jo prigimtiniam žavesiui. Čia lėtai, bet labai užtikrintai, vystosi prieraišumas. Ir jei „meilės iš pirmo žvilgsnio“ iš tiesų atrodo kaip laimingi atsitiktinumai, tai „lėtoji meilė“ kyla ne dėl kažkokių stebuklų. Ji kyla dėl tam tikros orientacijos. Ir seksualinė orientacija čia nieko dėta.

Kad geriau suprastumėte, apie kokią orientaciją aš kalbu, turėtumėte paskaityti knygą - Ericho Frommo „Meilės meną“. Autorius paneigia paplitusią idėją apie tai, kad „meilei reikia sutikti tinkamą žmogų“. Matyt, jis kalba ne apie „meilę iš pirmo žvilgsnio“, kuriai labiau tikrų žodis „susižavėjimas“. Jis kalba apie brandžią poziciją, požiūrį, orientaciją.

Jei pozicija yra „aš rūpinuosi savo artimu“, nyksta poreikis „kad šalia atsirastų rūpestingas žmogus“. Jei orientacija yra „rodyti kitam dėmesį“, nebereikia tiek daug, kad jis rodytų dėmesį tau. Jei požiūris yra „jis man įdomus“, pamažėja poreikis „būti įdomia jam“.

Tai yra, užuot svajojusios apie mylintį vyrą, išlošiančios meilėje moterys myli pačios. Myli ne tiek „susižavinčia“ meile, kiek besijausdamos mylinčiomis, rūpestingomis, nuoširdžiai besidominančiomis vyru.

O iš kur atsiranda poreikis „kad mylėtų mane, kad domėtųsi manimi, kad skirtų dėmesį man?“

Greičiausiai jis atsiranda iš nepatenkintos, deficitinės vaikiškos būsenos, išlikusios be pakitimų nuo pat vaikystės. Ši būsena atsirasdavo tuomet, kai mums neskirdavo dėmesio, ar šis dėmesys būdavo netinkamas - perdėm seksualiai nuspalvintas, perdėtai reiklus, per daug abejingas. Tuomet mes prisitaikydavo prie šios būsenos, užtat „atidėdavome į slaptą vietą“ svajonę apie ateities Princą ar Princesę. Kažkada jis turėsiąs ATSIRASTI ir stebuklingu būdu mus patenkinti.

Svajotojų apie juos užtenka. Romantinis pasaulio vaizdas labai paplitęs tarp žmonių. Ir dėsninga, jog anksčiau ar vėliau tokie žmonės nusivilia pasauliu ir pasijunta vieniši. Pasaulis skiriasi nuo pasakos, ir jame įmanoma gerai jaustis atsisveikinus su vaikiškais reikalavimais.

Tam tikra prasme Undinėlė turi išmokti ne kentėti dėl savo tragiškos meilės, o išgedėti ją, paimti likimą į savo rankas. Ir vietoj princų atkreipti pagaliau dėmesį į tuos undinėms skirtus vyrus, kuriems nereikia jokios baisios kainos už žmogišką šilumą, dėmesį ir rūpestį.
Sėkmės jums.

Olegas Lapinas

Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (761)