Nenoriu visos kaltės suversti Jam, bet jaučiu iš Jo šaltumą, abejingumą, tiesiog tingėjimą, tikrąja to žodžio prasme, daryti mane laiminga.
Nebesutampa mūsų prioritetai, požiūriai, tas pats meilės suvokimas pasidarė kitoks. Ir kas kartą aš tiesiog pavargstu raginti Jį skirti man daugiau dėmesio, apkabinti, pabučiuoti.
Taip pat Jam, atrodo, draugai svarbesni pasidarė už mane. Visada skuba labiau pas juos, nei pas mane, nors aš dėl Jo mesčiau visus darbus, visus draugus, nes laikas su Juo man svarbiausias.
Kartais pagalvoj, gal geriau būtų skyrybos. Bet, kita vertus, man be Jo būtų labai sunku, išsikvėpčiau ir nebenorėčiau ir negalėčiau ieškoti kito, nes žinau, kad geresnio už dabartinį nerasiu.
Norėčiau Jūsų patarimo, kaip elgtis. Kaip sustiprinti Jo meilę, priversti suprasti, kad aš aš noriu daugiau Jo dėmesio ir pastangų „statant mūsų meilės ir ateities namą“. Draugų klausti, manau, nėra objetyvu, nes jie vadovaujasi patinka-nepatinka požiūriu. Man įdomi Jūsų nuomonė. Ačiū, kad perskaitėte, tikiuosi sulaukti patarimų.
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Pamažu ima keistis vaizdas... Jo reikia daugiau, nei jis gali savęs dovanoti... Bet koks jo priešiškumas, savarankiškumas, atskirumas taip reikalingas jam, kad neišnyktų, skamba kaip praeinančios meilės žingsniai... Ar visi šie pokyčiai, mažėjantis artumas, nesupratimas kaip jo reikia kiekvieną akimirką ir vis daugiau ir daugiau reiškia besibaigiančią meilę? O gal jos iš viso nebuvo, jei jam nebesinori mesti savo gyvenimo į šalį ir gyventi vien meile, meilėje ir iš meilės?... Ką daryti, kad tik jis nepabėgtų? Gal padėtų savęs atsisakymas? Dar stipresnis bandymas atvesti jį į protą ir parodyti, jog jis yra sukurtas, kad atiduotų save?
Greičiausiai tokios mintys, klausimai aplanko daugybę merginų, kurioms tenka susidurti su praeinančiu įsimylėjimo laikotarpiu ir įžengimu į tikro santykio erdvę, kur vietoj vieno didelio jausmo sutinkate kitą žmogų ir nustembate. Jis ne visada galvoja taip kaip jūs! Ne visada mato taip kaip jūs! Jo pasirinkimai skiriasi! Jis turi dar ir kitų pomėgių be to, kad leidžia laiką su jumis! Ir to švelnumo ne kažin kiek! Ir kad ir kaip keista, rodos, kuo labiau ištroškusi, tuo seklesnis tas jausmų šulinys tampa. O taip norėtųsi jo sklidino, ir taip iki gyvenimo pabaigos.
Kodėl taip atsitinka? Tiesą pasakius, gal ir gerai, kad taip atsitinka. Nes kitu atveju du žmonės, tiksliau vienas, kuris stipresnis, imtų ir išgertų kitą. Arba suvalgytų. Bet kuriuo atveju, to kito nebeliktų. Jei dar kartą perskaitytumėte savo pasirinkimą „aš dėl Jo mesčiau visus darbus, visus draugus, nes laikas su Juo man svarbiausias“. Ar tai nepanašu į savęs atsižadėjimą bei iš to plaukiantį norą, kad ir kitas atsižadėtų – „kaip sustiprinti Jo meilę, priversti suprasti, kad aš aš noriu daugiau Jo dėmesio ir pastangų“?
Taigi tas atsibudimas yra svarbus. Išėjimas iš iliuzijos, jog jūs turite būti vienas, nedalomas, tas pats asmuo. Vaikino ir merginos draugystė yra labai graži ir turtinga, nes ją kuria du skirtingi asmenys laisvu noru. Laisva valia renkasi buvimą vienas su kitu. Norint išgyventi gražų ir auginantį santykį, kuris peraugtų į įsipareigojimą, atsiskyrimas yra neišvengiamas.
Atsiskyrimas ta prasme, jog išgyvendami įsimylėjimo laiką jūs vargiai matėte vienas kitą. Buvo tiesiog labai gera, aistringa, gražu ir viso to pagindas buvo stiprus jausmas. Jūsų santykiai bręsta ir esate etape, kur turite pamatyti vienas kitą tikrus: su savo požiūriu, pasirinkimu, nuostatomis, buvimo būdu, skausmais ir džiaugsmais, dovanomis ir ydomis. Tai yra laikas, kuomet matydami vienas kitą ne tik rožinėje šviesoje, kalbėdamiesi, bandydami iš ties pažinti, galite galvoti, ar šis yra žmogus, su kuriuo noriu keliauti toliau, rinktis jį visokį ir būti su juo.
Tai, ką dabar išgyvenate, greičiausiai yra baimė netekti to nuotabaus mylimojo, kuris visas buvo tik dėl jūsų ir tuo pačiu noras kaip nors jį priversti grįžti į buvusį santykių lygmenį. Tačiau tai yra neįmanoma. Kuo labiau bandysite jį užgniaužti, tuo labiau jis nuo jūsų bėgs. Kad išliktų savimi ir rastų tą, kuri jį labiau priims tokį, koks jis yra.
Lygiai taip pat svarbus ir jūsų buvimas savimi. Ieškojimas, kas dar esate be to, kad visada trokštate būti mergina, mylimaja. Svarbu atskirti ir tai, jog savęs atsisakote ne dėl santykio, o dėl to, kad jums reikia kitą matyti, reikia kito dėmesio, nes gali būti, jog išgyvenate nerimą ir netikrumą, kai nesate šalia. Tai yra dėl jūsų, o ne dėl judviejų meilės.
Šis laikas tikrai nėra lengvas. Jame gali kilti nemažai įtampos, matant ir susigyvenant su vienas kito skirtingumais. Gali kilti nemažai ginčų, nuoskaudų, nusivylimų. Dėl to be galo svarbu priimti, jog vyro ir moters bendrystei yra reikalingi du asmenys. Kaip rašo santykių konsultantas D. Sonet, kai pora trošta tapti vienu, kyla klausimas, kuriuo iš jų. Be galo svarbu mylėti, bet mokėti būti ir be kito žmogaus. Kitas nėra atsakingas už jūsų linksminimą, gerą laiką ar gerą nuotaiką. Išties labai žavu ir miela justi rūpestį, bet jis yra dovana, o ne reikalavimas.
Taigi jei iš ties norite statyti „meilės namą“, pirmiausia vertėtų išmokti priimti vienas kitą, pažinti savo mylimąjį, o ne pritaikyti jį savo poreikiams bei įsivaizdavimui, o po to jau klausti, kaip kiekvienas tą namą įsivaizduojate ir ar norite jį statyti kartu.
Vaida
