Paprasčiausiai bijau likti viena su dviem vaikais. O jis vaikus myli, jais rūpinasi. O ir iš artimųjų vis girdžiu, kad man vienai bus sunku.
Lovoje situacija dar blogesnė. Aš visiškai nenoriu jokio intymumo su juo. Net nuo jo prisilietimo man šiurpuliukai pradeda lakstyti po kūną. Dėl mano nenorėjimo mylėtis kyla dar didesni pykčiai. Dėl to tikrai aš kalta. Bet ką man daryti, jei aš visai nenoriu su juo mylėtis? Kreiptis į psichologą? Bet ar pas mus yra gerų psichologų, kurie konsultuoja tokiose situacijose?
Realiai mano vyras - neblogas žmogus, myli mane, vaikus. Atrodo, ir norėčiau su juo gyventi, bet pati pasimetusi - jei tikrai jo nemyliu (o pati nesu tuo tikra dar), ar įmanoma vėl atgaivinti jausmus???
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Įdomu, kas sukūrė mitą, kad šeimoje gyventi turi būti lengva? Arba kad santykis tarp vyro ir moters yra įmanomas tik tol, kol gyvi jausmai. Toks tikėjimas ir visuomenėje įsigalėjęs požiūris susidūrus su sunkumais verčia galvoti, kad ryšys yra niekam tikęs ir kad vienintelis situacijos sprendimo būdas yra atgaivinti jausmus arba pasitraukti.
Jūsų laiškas yra gera erdvė paliesti stipriai veikiančias nuostatas, kurios ne tik neleidžia išeiti iš susiklosčiusios situacijos, bet ir trukdo pamatyti, kas joje stringa ir kuria uždarą nesusikalbėjimo, nuolatinių konfliktų ir šaltumo atmosferą.
Jausmas yra privaloma geros santuokos sąlyga. Dažnai paliesdama vyro ir moters santykius, kalbu apie tris meilės vystymosi formas: įsimylėjimą, kurio pagrindas emocija; priklausymą, kuris remiasi kito asmens priėmimu tiek, kiek jis tenkina konkrečius poreikius ir teikiančiąją meilę. Pirmosios dvi nėra tvarios ir labai ribotos. Įsimylėjimas visada baigtinė būsena, kartu su savimi išsinešanti stiprius jausmus, visišką kito asmens priėmimą ir absoliutų harmonijos, vienovės, neišskiriamumo pojūtį.
Antroji meilės būsena, kuomet porą laiko ryšys, per kurį žmonės tenkina vienas kito poreikius, taip pat yra labai laikina. Būtent imančiąją meilę pasirinkę asmenys, tokių mūsų didžioji dalis, neretai atsiduria santykių krizėje, nes iliuzija, jog kitas žmogus yra tik dėl mūsų ir gali tobulai atliepti mūsų troškimus, yra neįgyvendinama.
Kad ir koks jautrus būtų sutuoktinis, jei į jį žvelgsime kaip savo geros būsenos šaltinį, tą, kuris turi užtikrinti gerus santykius, tenkinti įgeidžius, suprasti be žodžių, visada būti švelnus, dėmesingas, neturėti savo sunkumų, atsimušime į nepasitenkinimų sieną. Taip yra todėl, kad perduodami atsakomybę už savo gerovę kitam, tvirtai auginame reikalavimais ir nepasitenkinimu pagrįstą santykį. Ir čia jausmo, kad kitas yra pasiruošęs mus visada išgelbėti, sumažėjimas yra priimamas kaip nemeilė.
Pereidama prie teikiančios meilės principo, paminėsiu antrą trukdančią santykiams nuostatą – santykiai tvarūs tol, kol jie ką nors duoda. Tai antra pavojinga mintis, kurios įsigalėjimas apsunkina gyvenimą poroje.
Vienintelė sąlyga išlikti poroje yra priimti, kad meilė yra ne jausmas, atsirandantis savaime. Tai yra bendrystė, kuri yra kuriama. O jos kūrimo pagrindas yra klausimas: ką aš šiandien galiu padaryti, kad mudviem būtų gera kartu? Žinoma, kad mes neatsikratysime troškimo patirti savaime esančios įsimylėjimo euforijos, ar troškimo, kad kitas nudirbtų meilės darbus ir dėl to mums būtų gera ir patogu gyventi santuokoje. Tačiau klausimas, ką jūs galite padaryti šiandien, kad jums būtų gera gyventi drauge, turėtų būti kasdieninis, nuolatinis, ir jam išsprūdus ir ėmus reikalauti, kad kitas dirbtų už jus, vėl svarbu grįžti prie duodančios, o ne imančios, laukiančios meilės.
Pasirenkant teikti meilę, o ne jos laukti ar reikalauti, iškyla nemažai pagundų, bandančių asmenį grąžinti prie vartojimo ir nusivylimo santykiais. Iš karto vidinis balsas ima murmėti, „O kodėl man reikia stengtis, kodėl negali kitas”. Negali, nes jūs pasiryžote teikti meilę, o ne jos reikalauti. Atsiranda bejėgiškumo, kaltės, netobulumo jausmas, kai susiduriama su realybe, jog teikti meilę labai sunku. Norisi teisintis, kad šio žmogaus mylėti neįmanoma. Svarbu priimti, kad tai ne kito asmens indelis, o mūsų pačių negebėjimas mylėti.
Taigi trečioji nuostata, kliudanti riedėti santuokos ratams, yra ta, santykiai turi klostytis savaime ir lengvai, kitaip tai reiškia, jog du žmonės netinka vienas kitam. Jei imtumėte ir pabandytumėte kiekvieną nepasisekusią bendrystę nutraukti ir iš karto kurti kitą, per gyvenimą turėtumėte daug partnerių. Nes išėjimas iš ryšio neleidžia pakeisti asmeninio požiūrio į santykius. Taigi meilės būsena yra kuriama nuolatiniu, kasdieniniu atkakliu darbu, kurio pagrindas – dialogas. Mokytis mylėti visų pirma reiškia mokytis kalbėtis.
Apie bendravimo svarbą santuokoje yra parašytos storiausios knygos, dėl to čia būtų sudėtinga išanalizuoti visus niuansus. Tačiau svarbu žinoti, kad negebant kalbėtis apie sunkius dalykus, analizuoti, ieškoti jų atsiradimo priežasties, leisti būti savo ir kito asmens jausmams, toli nevažiuosi. Ta meilė, kurios visi taip trokšta, labiausiai pasireiškia per gebėjimą bendrauti esant sunkumams. Tai nereiškia, kad pora, išmokusi konstruktyvaus bendravimo būdo, niekuomet daugiau neišgyvena sunkumų. Ne. Tai reiškia, kad ji žino būdą, kaip tuos sunkumus, net pačius didžiausius, galima iškalbėti, išnarstyti ir vėl grįžti prie artumo vienas kitam.
Bendravimo įgūdžius reikia ugdyti ir tobulinti. Svarbu tą daryti tiek asmeniškai, tiek poroje. Jei partneris nėra nusiteikęs įsitraukti į tokius mokslus, pakanka jūsų vienos suinteresuotumo. Net jei jūs viena pakeisite savo nuostatas ir požiūrį į kitą asmenį, savo reagavimo stilių, perėjimą prie problemos, sutuoktinis negalės elgtis po senovei. Kalbėjimosi su partneriu svarbu mokytis. Tai galima daryti skaitant specialią literatūrą, lankant specialius porų bendravimo užsiėmimus, einant į asmenines psichologų ar santykių specialistų konsultacijas.
Pabaigai dar norėčiau prisiliesti prie jūsų kūno reakcijos. Jis šiuo atveju natūraliai reaguoja į esamą vidinę įtampą, nesaugumą, nemeilę savo vyrui. Tai yra tarsi to šaltumo, kurį kiekvienas jaučiate savo širdyje, išraiška. Auginant savo vidinę valingą teikiančią meilę pasirinktam sutuoktiniui, kūnas padės žinoti, kada artumas bus pakankamas, kada vėl galėsite save dovanoti kitam žmogui.
Drąsos pažvelgti kitaip ir kantrybės ugdant teikiančiąją meilę.
Vaida
Rekomenduojama literatūra:
1. E.M. Zurhorst. Mylėk save, ir nesvarbu, koks tavo sutuoktinis. 2009 m.
2. Valerio Albisetti. Santuokinės meilės terapija. 2000 m.
3. Harriet Goldhor Lerner. Pykčio šokis. 2000 m.
4. Arturo Cattaneo; bendradarbiaujant Frankai ir Paolo Pugni. Santuoka iš meilės: gyvenimas poroje. 2008 m.
5. Gintautas Vaitoška. Lengvas gyvenimas. 2007 m.
Pagalbą sutuoktiniams galima rasti čia:
1. Lietuvos šeimos centras., Kaune.
2. Vilniaus arkivyskupijos šeimos centras.
3. Pal. J. Matulaičio šeimos pagalbos centras. Nuo rudens galima dalyvauti sutuoktiniams skirtoje programoje “Šeimų klubas. Darna”.
4. Šeimos santykių institutas, Kaune.
5. Vilniaus universiteto inovacijų ir eksperimentinių tyrimų mokymo centras, tel. 268 72 54
***************************************************************
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite psichologui@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai).
