Dirbu atstove ryšiams su visuomene. Mano pagrindinis klientas yra man ne tik klientas, bet ir labai geras draugas. Be to, man jis patinka, nors sau apie tai neleidžiu galvoti, nes nenoriu jo prarasti kaip draugo ir kliento. Jis visada man skambina ir klausia, kaip sekasi. Rūpinasi mano mityba. Ne kartą gyrė mano išvaizdą (kojas, plaukus, makiažą, drabužių pasirinkimą), visada pastebi išvaizdos pasikeitimus. Visada pastebi nuotaikų kaitą. Man su juo gera ir jaučiuosi saugi. Buvau patikėjusi, kad galbūt galėtume būti pora, tačiau jis ne kartą yra man tvirtinęs, kad jam patinka būti vienam ir merginos tikrai neieško, o mane myli tik kaip seserį.
Neseniai mano gyvenime atsirado kitas... Jis taip pat klientas, tačiau mano bendradarbės. Kiekvieną kartą mums susitikus, jis neslepia man simpatijos, tačiau neslepia ir fakto, kad norėtų su manimi (galbūt tik) permiegoti. Jo nuomonės apie ilgalaikius santykius nežinau.
Tiesą sakant, mielai su juo permiegočiau. Ne todėl, kad esu -niolikine, bandanti aplinkiniams įrodyti, kokia aš kieta, sugebėjusi apsukti vaikinui galva ir prarasti nekaltybę. Galbūt todėl, kad man vėl reikia pasijusti geidžiamai... Galbūt todėl, kad nesijaučiu pankankamai pasitikinti savimi ir mokanti vilioti ir flirtuoti... Galbūt todėl, kad man tiesiog to reikia...
Bet yra "bet". Užaugau gana konservatyvioje šeimoje, kur apie seksą nebuvo kalbama. Po to, kai palikau Lietuvą, mano tėvai išsiskyrė, o jų santykiai, kiek prisimenu, niekada nebuvo labai geri. Turėjau gal trejus rimtus santykius su vaikinais (jau palikusi Lietuvą). Mokykloje buvau labai drovi, gana putli, nešiojau akinius ir iš manęs visi tyčiojosi. Išvykusi į kitą šalį ilgokai kovojau su savimi, kad išdrįsčiau imtis darbo, kur daug reikia bendrauti su žmonėmis ir už kitų nugarų negali slėptis ir dar svetima kalba.
Numečiau svorio, pakeičiau rengimosi stilių, akinius pakeičiau į linzes. Nepažįstami žmonės giria mano plaukus ir išvaizdą ir ne kartą palaikė modeliu. Parduotuvėse dar neparduoda alkoholio ir neįleidžia į naktinius klubus be paso dėl mano paaugliškos išvaizdos. Kartą atsitiktinai prasitariau mamai, kad norėčiau su juo permiegoti ir ji pareiškė, kad tai neatsakinga, kvaila ir aš turėčiau pamiršti tai kaip blogą pokštą.
Aš jaudinuosi dėl savo saugumo (apie tą žmogų beveik nieko nežinau, išskyrus tai, kad jis irgi atvykėlis iš kitos šalies, be to, ketveriais metais jaunesnis). Darbe negaliu klausti, nes asmeniniai santykiai su klientais nepriimtini. Baisu, kad gali išprievartauti ar dėl ligų, ar kad po sekso tiesiog mane pamirš. Be to, nesu tikra, ar man priimtinas seksas po pirmo pasimatymo, nes niekada tokios patirties neturėjau.
Esu įpratusi, o gal išmokyta aplinkos ir tradicijų, kad turi būti keli pasimatymai, o tik tada seksas... Mano visi buvę vaikinai buvo iš pažįstamų rato. Ar nebūsiu jam tik pigi, lengvai prieinama mergina...? Ar jis ko nors neprišnekės mano bendradarbiams...? Atrodo, kūnas trokšta, tačiau racionalus protas neleidžia. Kartais atrodo, kad dėel konservatyvaus auklėjimo ir kažkada buvusio drovumo (nesu tikra, ar jo neliko dabar) negaliu susirasti vaikino, gal ir būsimo savo vaikų tėčio...
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Skaitant jūsų pasidalinimą, kyla dvi, iš pirmo žvilgsnio, viena kitai prieštaringos mintys. Esate išmokyta save saugoti, racionaliai mąstyti, prieš save atiduodant, tai galima įvardinti kaip dovaną. Kita vertus, panašu, jog pritrūko pavyzdžio, kuris leistų pamatyti, kas dar yra dviejų žmonių santykyje be kūniško ryšio, aistros ir geismo... Taigi iš rankų, kurios jus augino ir saugojo gavote tai, su kuo susiduriate dabar: žinią apie orumo svarbą, kita vertus, nežinojimą, o kaip tada sukurti santykį, kuris neštų visapusišką gyvybę.
Kas yra tie veiksniai, kurie jums neleidžia, tiksliau, padeda nedalinti savęs nepažįstamiesiems, daugiau mažiau įvardinote savo laiške. Tai jūsų tėvų požiūris į intymumą, gal ir konkretus buvimas su jumis, išgyventa praeitis, drovumas, kuris stabdo atsiverti. Tačiau yra kažkas, kas jus saugo ne tik nuo intymaus santykio, bet ir nuo tikėjimo, kad esate verta, galite sutikti žmogų, su kuriuo nereikės kurti ryšio per kūną. Ir šių dalykų tikrai negaliu pamatyti skaitydama jūsų laišką.
Iš tiek, kiek parašėte, man norisi pasidalinti viena mintimi ir galbūt parodyti prieštaravimą jūsų troškimuose. “Noriu vaikų”, rašote savo laiške. Už kelių pastraipų atsiranda kitas noras – “mielai su juo permiegočiau. Galbūt todėl, kad man vėl reikia pasijusti geidžiamai...”. O savo pasidalinimą baigiate dar vienu sakiniu: “Kartais atrodo, kad dėl konservatyvaus auklėjimo ir kažkada buvusio drovumo negaliu susirasti vaikino, gal ir būsimo savo vaikų tėčio... “. Jei perskaitytume iš kitos pusės, gautume, jog gyvenate troškimu atsikratyti konservatyvių auklėjimo stabdžių, patirti malonumą ir sukurti gyvą santykį, iš kurio gimtų naujas žmogus...
Panašu, kad buvusiu tėvų auklėjimu jūs abejojate, gal net norėtumėte iš jo išsilaisvinti, nes jis neveikia ne tik jūsų gyvenime, bet ir jie patys nepaliudijo, kad jų žodžiai yra apie tai, kas suteikė jiem džiaugsmą ir laimę santuokoje. Dėl to atsiranda troškimas išdrįsti gyventi priešingai, nei jie mokė. Ką tai reiškia jūsų atveju: pirma save atiduoti, po to žiūrėti kam. Pirmiau sukurti kūnišką, sunkiai išardomą, galintį stipriai pažeisti ryšį, po to žvelgti, kas iš viso to išėjo.
Taigi užstrigusi neveikiančioje tėvų “tiesoje” natūraliai tikitės, kad priešingas elgesys, požiūris ir vertybės yra raktas į gražią šeimą ir joje augantį naują žmogų. Taip būtų, jei gyventume vien tik juodai baltame pasaulyje. Tačiau pasirinkdami priešingą tėvų rodytam pasauliui, iš esmės neatrandame nieko savo, o juo labiau veikiančio. Tai, ką darome, tiesiog išliekame toje pačioje orbitoje, tik kitame krašte.
Taigi vienintelis atsakymas į šį klausimą, būtų tas, jog privalote ieškoti toliau. Norėdama atrasti, kas neleidžia sukurti ryšio, kuriam nereikėtų aklo savęs dovanojimo, kuris nebūtų pripildytas tiek daug nesaugumo ir galvojimo, kad fizinis artumas yra svarbiausia vyro ir moters bendrystės, iš kurios gimsta vaikai, sąlyga, turite eiti toliau ir kiek giliau. Ir tai daryti su psichologo ar psichoterapeuto pagalba. Kitaip vargiai save apsaugosite nuo klausimo “Ar nebūsiu jam tik pigi, lengvai prieinama mergina...?” Juo labiau, kad tas atsakymas svarbus ne tik iš kito žmogaus matymo perspektyvos. Manau labiausiai jis yra klausimas pačiai sau: ar tikrai galiu, noriu taip elgtis?
Bet kokiu atveju, prieš atiduodant nepažįstamam žmogui savo kūną, o tiksliau, visą save, verta pamąstyti, ar išties to norite. Juo labiau, kad šis pasirinkimas gali turėti nelengvų pasekmių. Gintauto Vaitoškos knygoje “Kas iš vaikų pagrobė gandrą?”, radau pastraipą, kuria ir norėčiau pabaigti atsakymą į jūsų klausimą.
Meilė, kuri turėtų būti vyro ir moters intymios bendrystės gimdančios vaikus pagrindas, prilyginama laužo liepsnai. “Į laužą reikia surinkti savo gebėjimą draugauti ir kurti, pelnyti duoną, išsaugoti aistrą ir širdį meilei. Tačiau tai, ką dabar aplinka kalba apie gimtį (fizinį santykį), primena vaikų žaidimą su degtukų dėžute. Galima visus degtukus uždegti iš karto. Triukšmingai tviksteli liepsna ir lieka nuodėguliai”. Dėl to prieš nuneigiant savo tėvų palikimą, svarbu savyje atrasti tuos gebėjimus, kurie leidžia kurti meile, o ne malonumo siekimu pagrįstą santykį.
Drąsos ieškoti...
Galite paskaityti:
Gintautas Vaitoška. Kas iš vaikų pagrobė gandrą? 2010 m. Skyrelis: “Svajonė apie meilę”.
Vaida
***************************************************************
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite psichologui@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai).
