Istorija tokia: esame dar jauna šeima - šiemet švęsime pirmų metų santuokos šventę, nors draugystė, santykiai skaičiuoja septintus metus. Esame iš skirtingų šeimų, skirtingai auklėti, nors atrodė, kad viskas apsišlifavo ir žvelgiame abu viena kryptimi, tačiau nėra namų be dūmų, jų vis atsiranda daugiau ir daugiau.
Visada buvau stipri moteris, žinanti, ko noriu. Dirbau ne vieną vadovaujamą darbą, šiuo metu ir studijuoju, ir dirbu, ir dar turiu papildomos veiklos. Mano tėvai - išsilavinę žmonės, nors gimiau, kai mamai buvo tik 19 metų, bet visada buvau apsupta meilės, žaidimų, dėmesio. Visada jutau šeimos palaikymą ir pasididžiavimą manimi. Visada dėkosiu mamai, kuri manimi pasitikėjo ir jau paauglystėje leido daug dalykų spręsti savarankiškai - vasaros stovyklos, būreliai, pomėgiai, vaikinai ir panašiai.
Ji norėjo, kad mokyčiausi iš savo klaidų, galbūt todėl ir užaugau suvokdama kas yra atsakomybė, pagarba, nusivylimas ir ašaros, bet sunkumai užgrūdino, o šeima išugdė meilę artimui. Aišku, su tėčiu santykiai nebuvo geri, gal mes per panašūs, per daug užsispyrę, o gal jo išgėrinėjimai versdavo pyktis. Gaila buvo mamos - visada sakydavau, kad ji verta geresnio vyro. Tačiau turėdama savo šeimą suvokiu, kad kiekvienas renkamės savo kelią.
Vyras - kilęs iš kaimo, kur tėvai visą gyvenimą ūkininkavo, kur vyrauja matriarchatas - mama vadovauja viskam, kam tik įmanoma vadovauti. Paauglystėje pirko vaikams drabužius, neleisdama rinktis, vadovavo ką, kaip, kada daryti. Visada turi savo nuomonę, kuri kartais labai prasilenkia su logika. Net suaugusiems vaikams vis dar perša nuomonę ar imti paskolą, ar pirkti kelionę, ar skirtis su vyru, kaip rengtis ir panašiai - nors pati nei užsienyje nėra buvusi, nenusimano apie daugelį dalykų - vienintelė tiesa jai - per televiziją išgirstos paskalos ir gandai.
Vyras labai mamą myli ir ilgą laiką ji buvo net sudievinama. Nebuvo galima kažko pasakyti, pasiginčyti. Tik prieš vestuves jis suvokė, kad mama yra tik žmogus, kuris nėra Dievas ir kuriai galima ir paprieštarauti. Manau, kad savarankiškumo neugdymas ir nuolatinis sprendimas už savo vaikus vyrui išugdė norą, kad juo rūpintųsi kiti. O tėvo vaidmens menkumas, neišugdė vyriško stiprumo savybių.
Kaip auklėjimo skirtumai atsiliepia mūsų šeimoje: aš esu imli, greitai nusprendžianti, žinanti ko nori. Vyras - daug svarstantis, lėtesnis ir stengiantis plaukti pasroviui. Na, ir dar viena savybė - nemoka patikėt savimi. Dirbdamas atsakingą darbą, vis netiki savimi, abejoja ar dirba gerai, nors aš juo tikiu ir žinau, kad jis atsakingai viską padarys ir pasistengs.
Seniai bandau pagirdama ugdyti jausmą, kad jei nori, gali viską. Kad tikėjimas savimi kiekvieno darbo pliusas. Bet pavargau nuolat jausti vyro blogą nuotaiką, nepasitenkinimą savimi, aplinka ir panašiai. Noriu, kad grįžusi po darbų, galėčiau pasijusti gležna moterimi, kurią vyras priglaus, paglostys...
Deja, viskas vyksta kitaip - vyrui gyvenimas tik juodas arba baltas, nėra jokių kitų atspalvių. Jis dažnai be nuotaikos, dažnai po darbų dar reikia spręsti, kur mes keliausime, ar pirksime butą, ar namą, ar draudžiamės sveikatą ir t.t.. Jį nuolat reikia skatinti, nuolat prašyti kažkuo pasidomėti. Stengiausi, kad susirastų hobį, deja, turbūt trūksta laiko ar noro kažką veikti.
Kiekviena smulkmena pradeda žeisti, pavargau būti guodėja, tuo labiau kad ir mano veikloje nėra viskas puiku. Vyras nori vaikų, o aš bijau, kad atsakomybė visa liks man. Nors jis vaikus be proto myli, bet bijau, kad tokia atsakomybė dar gali pabloginti santykius. Manau, reikia pirma išspręsti mūsų bėdas, o tik tada kurti šeimą.
Daugelis sako, kad aš jam per gera - labiau išsimokslinusi, aktyvesnė, viskuo besidominti, nors visada galvojau, kad man pasisekė su vyru, kuris man nuolat dovanoja gėles, rūpinasi buitimi, nesibodi išplauti indų, sutvarkyti kambarius. Bet atsiranda dalykų, kurie kliudo - man atrodo, kad mes nejudame į priekį, neauga jo atsakomybė, nerimtėja požiūris į gyvenimą. Jau keli metai jis negali apsispręsti pirkti butą ar namą, jei namą, jį pirkti ar statyti. Tokiais dalykais domiuosi aš, tik vakare duodu atskaitą, ką sužinojau. Jis tik perverčia pardavimo skelbimus ir vėl galvoja.
Noriu kurti savus namus, noriu jaustis saugesnė, noriu, kad mūsų santykiuose viskas būtų gerai... Deja, nebesijaučiu jam graži, patraukli, jis pakritikuoja, kad ir švelniai, mano figūrą, išvaizdą, o kažkada jam buvau pati gražiausia. Kartais atrodo, kad viskas griūva, kai pykstamės dėl smulkmenų, kai po kelių valandų neatsimename, dėl ko susipykome. Kai išdidumas tampa svarbesnis už santykius, norisi verkti. Po truputį dingsta aistra.
Rašau Jums ir verkiu, nes visada tikėjau, kad su vyru būsime puiki šeima, kuri vaikams bus užuovėja nuo visko. Blaškausi tarp noro padėti sau, padėti jam, padėti mums, bet nebežinau kam reikia padėti pirmiausia. Gal jam sunku naujame atsakingame darbe, gal trūksta noro būti atsakingesniu, gal tiesiog jis nemoka kažko... Juk jam buvau pirma rimta mergina, ir mūsų draugystė - pirmi rimti santykiai jam.
Man sunku, nes gal susikūriau idealaus vyro paveikslą ir į tuos rėmus bandau įstatyti savo vyrą, o gal ir tvirtoms moterims reikia užuovėjos nuo visko. Ar naujas šeimos narys nepablogins situacijos, jei santykiai nėra geri, juk atsakomybė, naujos pareigos gali viską išbalansuoti?
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Jūsų klausimas išties labai svarbus. Matyti, kad išgyvenate didelį skausmą, jog tikėjimas, kad šeima gali būti puiki, niekaip negali tapti realybe. Daug kančios galima išskaityti iš jūsų laiško apie tai, kaip nelengva būti žmona netobulai besielgiančio vyro. Liūdna matyti jį silpną, nesugebantį, negalintį peržengti savo ribotumų. Sunku jaustis ta, kuri velka šeimos naštą ant pečių. Tačiau visame tame regiu jus kaip du žmones, kurie kaip visi likusieji, vargiai būtų tuokęsi, jei būtų žinoję, kad jų laukia ne tik smagi, šviesi ateitis. Pabandysiu sudėlioti viską iš eilės...
Pradėsiu nuo klausimo, kas jums yra santuoka? Greičiausiai ją suvokėte kaip kažką panašaus į rojų žemėje. “Ir po to jie gyveno ilgai ir laimingai...”. Džiaugsmas dėl vienas kito, graži, patogi buitis, kelionės, smagus vaikų auginimas, tėvų klaidų vengimas ir bandymas įrodyti, jog galima gyventi kitaip. Nieko nuostabaus, kad į bendrą gyvenimą atėjote su tokiais lūkesčiais. Kurie greičiausiai netgi ne jūsų, o gimdytojų: “Kad vaikai gyventų taip, kaip mums neteko gyvent”. Viskas būtų nieko tokio, jei ne grįžimas į žemę, o dar tiksliau į “tėvų namus” po vestuvių.
Savo laiške labai gražiai aprašėte šeimas, iš kurių atėjote jūs ir sutuoktinis. Tai gyvai iliustruoja, kad santuokai jūs ruošėtės ne kelis mėnesius iki vestuvių ceremonijos, ir net ne per tą laiką, kurį draugavote, o visą savo sąmoningą gyvenimą tėvų namuose.
Kiekvienas gavote žinią, kas yra šeima, vyras, žmona, tėtis, mama. Kaip jie bendrauja tarpusavyje, kas yra už ką atsakingi, kokie yra kiekvieno jų vaidmenys. Kaip jie vienas kitam rodo meilę, kaip jie sprendžia konfliktus, kaip jie reaguoja į vienas kito jausmus, džiaugsmus ir nesėkmes. Savo tėvų šeimose esate išmokę, o ir išmokyti, pačių mažiausių vyro ir moters santykių plonybių bei subtilumų.
Taigi abu esate su neišvengiamu, nenuneigiamu kraičiu, žinia, kaip reikia gyventi bei paradoksalia užduotimi – gyventi kitaip. Čia kaip kartais atsitinka: gavote teoriją, kuri jūsų praktikoje neleidžia nei jos atsisakyti, nei pasiekti norimų rezultatų. Taigi pirma žinia jums: į santuoką ateina du vienaip ar kitaip sužeisti žmonės, turintys nemažai dalykų, kurie jiems neleidžia artėti vienas prie kito. O dar dažniau atsitinka taip, kad šeimą sukuria vyras ir moteris, kurie “padeda” atlikti tuos vaidmenis, kuriuos jiems perdavė tėvai.
Jūsų atvejis tai aiškiai iliustruoja. Rašote nemažai apie sutuoktinio sunkumus, jo negebėjimą, tik juodo ir balto matymą, silpnumą, neveiklumą. Atrodytų, kad užtektų jam pakeisti savo elgesį, buvimo su jumis būdą ir viskas pagerėtų. Tačiau taip, jog dalykai vyktų tik dėl vieno sutuoktinio trūkumų nebūna. Arba atsitinka itin retai.
Pabandykite palyginti du moterų apibūdinimus: “stipri, žinanti ko nori, dirba vadovaujamą darbą, atsakinga, mylinti artimą, greitai nusprendžianti” ir “paauglystėje pirko vaikams drabužius, neleisdama rinktis, vadovavo ką, kaip, kada daryti, visada turi savo nuomonę”.
Jei dar neatpažinote, tai pirmuoju aprašymu jūs apibūdinote save, antruoju – savo anytą. Žinoma, kad išoriškai tie apibūdinimai skiriasi, juk sakysite “aš žinau, ką darau, o ji ne”, tačiau iš esmės jūs esate to paties vaidmens atstovės. Tiek jūsų vyro mama, tiek jūsų mama turėjo vieną žinią: šeimoje vadovauja moterys.
Nei jūsų, nei sutuoktinio aplinkoje tėčiai nebuvo autoritetai ar bendro gyvenimo krypties rodytojai, gal net ne sekėjai. Jūsų mama jus augino taip, kad taptumėte savarankiška, gebanti pasirūpinti savimi. Gilesnė mintis - moteris, kuri gali išgyventi ir be vyro. Jūsų anyta gyveno perduodama, kad vyro gyvenimą sutvarko moteris.
Antroji žinia jums: jūs esate ta stipri moteris, kokia ir turite būti (taip galvojo jūsų mama) bei esate su vyru, kuris leistų jums tokiai būti (jūsų sutuoktinis priima tokį jūsų vaidmenį, nes tai atitinka jo matytą šeimos vaizdą). Taigi jūs abu augote šeimose, kuriose saugumą ir santykį jums užtikrino moterys, o vyrai jūsų akimis buvo silpnoji grandis. Tai abu perkėlėte ir į savo santuoką.
Dėl to jei liksite savo mintyse, kurios bando pakeisti tik vyro elgesį ir matysite jį visų jūsų sunkumų priežastimi, imsite gyventi taip, kaip tai darė ir jūsų šeimos.
Grįšiu prie to, kad santuoka yra vieta, į kurią ateina du žmonės. Ir abu atsineša savo žaizdas. Ir ji gali tapti rojumi žemėje, jei sutuoktiniai jas atpažįsta ir paskiria savo gyvenimą ne tik butų pirkimui, atostogų planavimui, buities gerinimui, bet ir vienas kito gydymui, priėmimui, meilei, kuri vis daugiau duoda ir vis mažiau reikalauja.
Šeimos vizija, kurią jūs turėjote prieš susituokdama, yra ne dovana vestuvių proga. Ji yra ilgo darbo ir buvimo kartu rezultatas. Skirtingai nei daugelio mintyse yra, santuokos dieną du žmonės yra kaip medis ankstyvą pavasarį. Pasodintas, tačiau ar jis prigis, sužaliuos, pražys ir duos vaisių, priklauso nuo dviejų sodininkų: jūsų ir jūsų sutuoktinio.
Darbų yra labai daug. Ir kiekvienais metais jie vis kitokie, vienais sunkesni, kitais lengvesni. Panašu, kad šio laiko užduotis išmokti kalbėtis apie tai, kaip kiekvienas jaučiatės. Nepriekaištaujant, nekaltinant, o bandant atrasti, kaip vienam prisiimti daugiau atsakomybės, o kitam mokėti ją atiduoti, pasitikėti, leistis vedamai, mažiau kontroliuoti, mažiau tikėtis, o žvelgti į kitą kaip į dovaną, ne į tą, kurio tikslas sukurti jūsų asmeninę šeimos viziją.
Čia būtų dar vieną žinia: nepasilikite sunkumuose vieni. Galvodami, kad viską galime išspręsti patys, jau pasmerkiame save nesėkmei. Kad elgtumėtės kitaip, svarbu atpažinti, ko reikia jūsų bendrystei, kaip tai padaryti. Šiuo metu jaunai šeimai atsiranda vis daugiau palaikymo: porų konsultacijos, seminarai, šeimų grupės, bendruomenės, kuris leidžia kryptingai, su palydėjimu augti santuokoje.
Vilniuje ir Kaune veikiančios organizacijos organizuojančios sutuoktinių palaikymo grupes ir kitas programas:
1. Lietuvos šeimos centras, Kaune
2. Vilniaus arkivyskupijos šeimos centras
3. Pal. J. Matulaičio šeimos pagalbos centras. Nuo rudens galima dalyvauti sutuoktiniams skirtoje programoje “Šeimų klubas. Darna”
4. Šeimos santykių institutas, Kaune
5. Vilniaus universiteto inovacijų ir eksperimentinių tyrimų mokymo centras
Sėkmės
Vaida
***************************************************************
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite psichologui@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai).
