Atsako psichoterapeutas Olegas Lapinas

Aš manau, kad aseksualumas dažniausiai nėra nei gyvenimo būdas, nei liga. Tai tiesiog žodis, reiškiantis:

* manęs netraukia kita lytis;
* manęs netraukia sava lytis;

Žmogus neprivalo jausti potraukio kitam žmogui. Ligų klasifikacijoje lytinio potraukio nebuvimas ar nukrypimai laikomi liga tik tuomet, jei jie trukdo ar nepatinka pačiam žmogui. Todėl jei jums jūsų aseksualumas patinka - jūsų negalima pavadinti sergančiu. Tačiau kas gali paneigti, kad tuo metu, kai žmogaus netraukia kitas žmogus, jį vis dėlto kažkada traukė: jo mamos krūtis; kačiukas, kurį norėjosi paglostyti; mėgstamas sumuštinis?

Ir kas, jei jam patinka kutenti savo spenelius duše? O jei traukė ar traukia šiandien - tad kodėl šio potraukio nepavadinus seksualumu plačiąja žodžio prasme, kaip tai padarė Sigmundas Froidas? Jis taip pat manė, kad seksualumas gali sublimuotis, t.y. virsti kitokia išraiška: menine kūryba, moksline veikla, sportu, rūpinimusi vaikais, religingumu. Objektas neseksualus, o aistros, veido išraiška, atsidavimas - neatskirsi nuo seksualinio.

Tuomet, žinoma, žmogus gali ignoruoti savo išraiškas ir visiškai nuoširdžiai pasakyti: tai tik žodžių žaismas, ne, manęs nedomina lytinis geismas.

Tačiau prie šio atradimo būtinai galima pridėti: „kur“, „kada“, „kokiame amžiuje“, „kokiomis aplinkybėmis“, „kiek laiko“.

Ir tuomet gali paaiškėti, kad kartais aseksualumas yra:

* vienas iš ligos pasireiškimų - tarkime, depresijos;
* amžiaus požymis - vaikystė;
* aseksualumas yra pozicija, ideologija - aktyvių skaistuolių ar religinio kulto tarnų nuostata negeisti;
* laikina būsena, kuomet lytinis partneris nebejaudina, nes prisikaupė nuoskaudų ar jis tapo neįdomus;
* gynyba - žmogus patyrė seksualinę traumą;
* neigimas, kuomet savo seksualumo mes nepastebime - tuomet jį lengvai pastebi dėmesingi pašaliniai žmonės.

Ir aseksualumas gali tiesiog būti. Būti kaip savijauta, kaip įsitikinimas, kaip gyvenimo būdas. Su viena sąlyga: jei tik žmogus labai sąmoningai ir giliai suvokia save.

Paskutiniu punktu yra toks anekdotas. Mergina pasakoja policijos nuovadoje: „Taip, aš sutikau, kad prievartautojas pavaišintų mane vynu, pasikviestų pas save į namus, ir aš leidausi apkabinama, bučiuojama, po to leidau jam numauti man suknelę ir kelnaites. Tačiau man nė į galvą neatėjo, kad jis supras tai kaip kvietimą seksui!”

Matote, viskas, kas turi priešdėlį „a“: aseksualumas, ahedonija (malonumų nejautimą), anoreksija (apetito nebuvimą) ir t.t.- dažnai reiškia psichologinę pergalę prieš savo kūną. Tuomet sugebėjimas jausti malonumą, apetitą ir pan. nyksta, tačiau ne iki galo, nes iš psichikos pasitraukia į pasąmonę – apie tai liudija žmogaus sapnai, kalbos klaidos, elgesys.

Tiesa, tai nėra melas, tik žmogus sugeba nesuvokti, nepriimti ir net paneigti dalį savo potraukių. Tai atsitinka pakankamai dažnai, ir, pavyzdžių, aplinkui jūs surasite aibę, jei tik dėmesingai stebėsite žmones.

Tuomet jūs pastebėsite, kad kartais žmonės, ypač vaikai ir jaunuoliai, nežinia ko susijaudinę ima automatiškai glausti ir skėsti šlaunis; kad bendraudami netyčia kedena plaukų kuokštą ar glosto savo lūpas, kad užmigdami būtinai uždeda ranką ant savo genitalijų.

Jei jūs atkreiptumėte žmogaus dėmesį į šį veiksmą, jis, žinoma, sumištų ir pasakytų: man nė į galvą neatėjo, kad aš tai darau, tačiau tai tikrai nereiškia, kad aš masturbuojuosi ar flirtuoju ir noriu patikti! Ir jis nemeluotų, nes didele dalimi veiksmai, susiję su mūsų kūnu, yra automatiški ir nesąmoningi. O mūsų kūnas, liečiamas tam tikrose vietose, iš tiesų reaguoja maloniais pojūčiais, ir šie pojūčiai, jei mes sukeliame juos sau patys, mus ramina.

Tad kaip galima nepavadinti jų „auroerotizmu“, t.y. seksualumu, nukreiptu į save patį? Neišeina nepavadinti, nors čia nėra jokio geismo, nukreipto į kitus, tačiau aišku, kad yra malonumas, kylantis iš kūno, vedantis į nusiraminimą, o su savimi mes tuomet elgiamės taip, lyg tai būtų kitas žmogus! O gundymo veiksmai, nukreipti į kitus asmenis, mūsų kūno kalba, sakanti, „tu man patinki“- argi ji nėra įgimta mūsų kūnuose ir argi nėra paveldėta iš milijonus metų prieš mus gyvenančių protėvių?

Seksualumas – ne tik malonumas, ne tik vilionė ir ne tik siekis patikti. Tai - jėgos, įtakos, valdymo instrumentas. Žavesys - tai visuomet kažkiek manipuliacija, neišvengiamas žmonių bendravimo palydovas. Ir mūsų savivertei išlaikyti dažnai būtina jausti save patraukliu. Sugebėjimas pavergti kitą, sužavėti, užhipnotizuoti - ar tame nėra nieko seksualaus?

Štai jūs, tarkime, esate moteris ir einate gatve. Kokia eisena? Kaip medinis kareivėlis? Tarkime. Tačiau ar negali būti, kad praeidama pro savo atspindį vitrinoje ar pro kitą žmogų, jūsų nugara automatiškai kiek labiau išsitiesia, išryškindama krūtis? Ir, jei jūs - moteris, ar negali būti, kad jūsų klubai ima kiek labiau linguoti? O ar negali būti, kad tam tikromis dienomis jūs užsivelkate kiek labiau aptemptą bliuzelę ar kiek trumpesnį sijoną?

Jūs, žinoma, nepasakysite: „Ne, aš užsivelku maišą nuo bulvių“. Ne, jūs pasakysite kitaip: aš tai darau ne dėl kitų, ne dėl seksualumo, o dėl savęs, tiesiog noriu gražiai atrodyti!

Visiškai sutinku su jumis: jūs tiesiog norite gražiai atrodyti, kaip gražiai atrodo gėlės, drugeliai, povai su savo uodegomis. Visa tai gyva gamta daro vedybiniu laikotarpiu – kad pritrauktų priešingą lytį. Jei jūs nemanote, kad grožis skurtas išskirtinai žmogaus akiai pamaloninti, sutikite - gamtos grožis turi aiškiai seksualinį tikslą. O jūs - ar esate už gamtos rėmų? Jūs darote lygiai tą patį, ką daro visa gamta, darote lygiai taip pat, tačiau su priešingu tikslu - patikti sau? Sau vienai?

Tuo sunku patikėti: žmonija buvo ir lieka gamtos dalis. Tačiau patikėkime. Jūs norite patikti tik sau. Ir jei labai patinkate, galbūt jūs kartais net susižavite savimi. Tai puiku - meilė sau mums būtina. Tiesa, ji turi pašalinį poveikį - mūsų tuomet netraukia kiti. Tai tokia atskira seksualumo rūšis - „narcisizmas“, kuri skamba šitaip: noriu, kad manęs geistų kiti, bet aš jų negeisčiau!

Taigi jūs galite patikėti, kad seksualumas, o taip pat įvairūs jūsų paminėti „izmai“- tai tik priemonės, būdas, individualiai atrasti metodai išpildyti fundamentalų žmogaus siekį - sudaryti bei palaikyti ryšį su kitais. O jei tinkamų kitų nėra - tai su savim pačiu. Štai šia prasme aš netikiu „aseksualumu“.

Olegas Lapinas

***************************************************************
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite psichologui@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai).