Nors mūsų su draugu santykiai pastaruoju metu įtempti dėl to, kad kartu dirbame ir gyvename. Drauge esame jau 7 metus, beveik 3 gyvename kartu, jis mane tikrai myli, į kairę nevaikšto, bet ir nesiperša... Abiems mums jau beveik po 27 metus. Man jau sukasi mintys apie šeimą, santuoką, o jam tai tema, nuo kurios reikia bėgti... Atsidūrėme kažkokiame akligatvyje, kur tik pykstamės, vienas kito visai nebesuprantam ir dėl nieko nebeturime bendros nuomonės...
Labiausiai mane kamuojantis klausimas turbūt būtų toks: kaip ir kodėl taip stipriai mylėtas žmogus po 7 metų, praleistų kartu, tapo žmogumi, su kuriuo neįmanoma susišnekėti?
Ar visoms poroms taip nutinka po kažkiek metų? Kaip tai ištaisyti ar išvengti?
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Labai džiaugiuosi, kad pasidalinusi savo gyvenimu suformulavote ir konkrečius klausimus, kurie jus jaudina. Manau, jog atsakymai į juos gali būti tie, kurie padėtų peržiūrėti savo požiūrį į tai, kas vyksta santykyje su draugu, savo lūkesčius ir realias galimybes kaip nors koreguoti esančią bendrystę.
Taigi, kas atsitinka, kad mylimieji nesusikalba? Gaila, bet kai dovanų gauname artimą žmogų, niekas mums šalia neįteikia bendravimo įgūdžių komplekto. Meilė, o dar tikriau - įsimylėjimas ir tolesnis sugebėjimas palaikyti ryšį yra mažai kuo susiję. Juk šiuos jausmus išgyvena didžioji dalis žmonių, tačiau tikrai daugybė jų kenčia patirdami, kad partneris jų nesupranta, negirdi, turi kitokius nei jie, poreikius ir planus. O kur dar susidūrimas su tuo, kad kiekvienas kitaip rodo ir priima savo ir kito jausmus. Daugybė kitų skirtingumų ir iššūkių atsiranda tuomet, kai įsimylėjimą keičia užduotis pasirinkti.
Rašydama apie meilės fenomeną, dažnai miniu, jog jis mažai ką turi bendra su ištisu, stipriu jausmu. Tai yra valios aktas. Pasiryžimas pažinti, matyti, girdėti, priimti, suvokti, kad kitas yra kitas, mokytis, kentėti, liūdėti, nusivilti, gydyti savo ir kito žaizdas, atsižadėti, apginti save... eilutė galėtų būti begalinė. Ir sudėtingiausia, kad jausmas čia mažai ką gali. Jis yra per daug trumpalaikis ir trapus, kad juo būtų pagrįstas ryšys tarp vyro ir moters. Būtent taip ir atsitinka, kad kurį laiką pabuvus po įsimylėjimo šydu, tenka iš po jo išlįsti ir pamatyti vienas kitą dienos šviesoje. O tuomet prasideda tikrasis santykis, kurio vienas iš uždavinių – susikalbėti.
Ir kaip ten bebūtų, kokias laisvas ribas beturėtumėte, reikia būti tikrai labai sąmoningam ir tvirtam, sumaišant to ryšio auginimo eiliškumą. Kai baigiasi cheminės įsimylėjimo reakcijos, turėtų eiti tikrojo pažinimo laikas. Kuomet galima leistis į bendrą patirtį (kalbu ne apie gyvenimą kartu), mokymąsi, vienas kito atradimą. Tai yra metas, per kurį galima pamatyti vienas kito pomėgius, aistras, stiprybes, ribotumus. Galima pamatyti, kas džiugina, liūdina, supykdo, kelia baimę, nerimą.
Kaip išgyvenate stiprias teigiamas ir neigiamas emocijas? Kokios yra jo vertybės ir kaip jos reiškiasi gyvenime? Koks yra jūsų bendravimas? Kaip jums sekasi kartu leisti laisvalaikį, įveikti sunkumus, planuoti laiką, duoti vienas kitam erdvės, priimti vienas kito skirtumus, bendrauti su draugais, kalbėtis apie nemalonius dalykus, išsakyti ir išgirsti nepasitenkinimą... Tai yra dalykai, kurie yra neišvengiami vyro ir moters bendrystėje ir neįmanoma, kad jie nesukeltų jokių nesusipratimų.
Toliau eina pasirinkimo etapas. Kuomet matydami vienas kitą, du žmonės nusprendžia likti ar ne kartu. Ir čia neretai iškyla pavojus, kai dar prieš žvalgytuves, įsimylėjimo metu priimtas sprendimas trukdo padaryti tikrąjį pasirinkimą. Pasidavus aistrai ir tikėjimui, kad tas jausmas, kuris supa du žmones, yra pakankamas pagrindas gyvenimui kartu, nebeleidžia pažinti kito žmogaus be duoto įsipareigojimo. Dar sudėtingiau, kad gyvenimą kartu greičiausiai kiekvienas suvokėte kitaip.
Žinoma, kad jis galėjo būti priimtas kaip noras patirti dar didesnį artumą, kita vertus, tai yra siekis pabandyti. Taip sakė jūsų protas. Bet jūsų asmeniui „pabandymas“, o dar labiau „netikimas“, turėtų būti stipri traumuojanti patirtis.
Taigi tas pabandymas gali reikšti labai skirtingus dalykus: tinkamo laiko santuokai sulaukimas; atvirų durų išeiti pasilikimas; mėgavimasis bendryste be įsipareigojimo ją auginti... Greičiausiai galimi ir kiti variantai. Tačiau sudėtingiausia tampa tuomet, kai moteris ir vyras turi skirtingas tokio buvimo kartu priežastis. Panašu, kad jūsų atveju taip ir yra. Ir kas tuomet vyksta?
Iš įsimylėjimo fazės peršokote į bendrą gyvenimą, per kurį esate priversti vienas kitą pažinti. Tačiau kito žmogaus matymas užstringa. Tai, ką tenka išgyventi jums, yra labai dviprasmiška būsena: vienok esate jau vienas kitą pasirinkę, tačiau santuokai nesiryžtate. Ir nėra taip, kad gyvenimas be santuokos yra abipusis sprendimas.
O neryžtingumas ir įtampa atsiranda ir iš to, kad pamatote tuos dalykus, kurių greičiausiai nepastebėjote tada, kuomet buvote įsimylėję vienas kitą, ir nelabai aišku, kaip dabar su tuo būti. Dar sudėtingiau tampa, kai mokymąsi būti kartu užgožia nežinia, nerimas, kad pabandėte ir nepavyko. Išbandėte ir netikote. Didelė tikimybė, kad iš čia kyla įtampa, kuri pasirodo per nesusikalbėjimą. O mokytis susikalbėti sunku, nes neaišku kam.
Sunkumus išgyvena ir susituokusios poros. To tikrai negaliu ir neketinu nuneigti. Net ir santuoka negarantuoja ilgalaikiškumo. Taip yra, nes iš esmės yra labai nelengva išmokti gyventi su kitu žmogumi, matant jį, iš jo nereikalaujant ir tame santykyje neskriaudžiant savęs. Tai yra mokymosi procesas, kuris, kaip jau minėjau, bendro gyvenimo atveju tampa antriniu tikslu, po to, kai bus aišku, ar kitas nori būti kartu, ar ne.
Tai, ką išgyvenate jūs, patiria daug tiek susituokusių, tiek nesusituokusių porų. Ir tikrai nėra taip, jog nieko pakeisti nebegalima.
Matyt, šiuo metu yra svarbu kiek tai įmanoma išgyventi pažinimo laiką, leidimą kitam būti kuo tikresniu, nereikalaujant iš jo elgtis kitaip, nei jis nori, ir po to pasirinkti būti toliau ar ne. Ne mažiau svarbu mokytis bendrauti taip, kad partneris klausytųsi ir kalbėtų.
Vaida
Rekomenduojama literatūra:
1. Gintautas Vaitoška. Lengvas gyvenimas. 2007 m.
2. Denis Sonet. Vykusi pora. 2006 m.
3. Valerio Albisetti. Santuokinės meilės terapija. 2000 m.
***************************************************************
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite psichologui@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai).
