Visi bandymai išspręsti konfliktus baigiasi dar didesniu barniu, kol galiausiai abu išsiskirstome po atskirus kambarius. Konfliktai kyla įvairiausiomis temomis, dažniausiai dėl dėmesio vienas kitam rodymo ir nerodymo bei indėlio į mūsų santykius, taip pat daug konfliktuojame dėl buities darbų. Tiksliau pasakius, aš dažnai vyrui priekaištauju, kad jis man visiškai nerodo dėmesio, yra šaltas, neplanuoja mūsų laisvalaikio, kad visą iniciatyvą visada rodau tik aš.
Taip buvo nuo pat mūsų santykių pradžios. Labai dažnai jaučiausi atstumta ir ignoruojama. Kai supykdavau ir imdavau jį ignoruoti, jis lyg ir pradėdavo kažkiek rodyti dėmesio, kažką planuoti, bet kai tik aš vėl pradėdavau su juo bendrauti, jis vėl pradėdavo mane ignoruoti, įžeidinėti įvairiom replikom (jei supykdavau, sakydavo, kad jis nepagalvojęs taip pasakė arba pajuokavo, o aš nesuprantu juokų), nebeplanuoti ką veiksime, visą laiką praleisti darbe.
Gimus dukrytei, santykiai pasidarė išvis siaubingi. Labai dažnai aš iš nevilties pradėdavau ant jo rėkti tiesiog isteriškai. Kiek bandėme aiškintis santykius, viskas vėl baigdavosi mano isterišku rėkimu, verkimu, o jo šaltumu ir abejingumu. Dažnai jaučiau, kad jis konfliktuojant ne stengiasi rasti abiem priimtiną kompromisą, o tiesiog lieja pyktį ar nori įrodyti, kad jis yra teisus.
Pavyzdžiui, jei aš jam pasakau, kad jis neišplovė indų, nes šiandien jo diena plauti, jis sako, kad ir aš pati galiu išplauti (mes esame susitarę, kad indus plauname vieną dieną aš, kitą - jis), o tada pradeda vardinti, kad aš dažnai nepadarau, ką esame susitarę (kai paklausiu, ką būtent, jis sako, kad neatsimena ir kad nepristočiau), kad aš viską noriu daryti pagal taisykles, kad be reikalo skaitau tas knygas apie santykius, nes vis tiek niekas nesikeičia.
Kai jis pradeda kalbėti tokius dalykus, aš pasimetu ir pamirštu net apie ką norėjau pasikalbėti. Jaučiau, kad baigiu išsekti, tiek psichologiškai, tiek fiziškai. Taigi nusprendžiau nebesiaiškinti santykių (kadangi nebežinojau, kaip tai daryti kitaip, nes visi bandymai buvo nesėkmingi), nusprendžiau nieko dėl jo nedaryti (anksčiau dažnai nupirkdavau jam kokį niekutį vaikščiodama po parduotuves, kartais paruošdavau skanią vakarienę, sutvarkydavau jo drabužius spintoje ir t.t. – visa tai su didžiuliu noru padaryti jam kažką gero), nes vietoj dėkingumo ir atsilyginimo tuo pačiu, ne kartą esu išgirdusi iš jo repliką, kad nieko aš čia dėl jo ypatingo nepadariau – tai tikrai labai užgauna jausmus.
Taip pat nusprendžiau nebeplanuoti, kaip mes kartu leisime laisvalaikį, nes visada tai darydavau aš, nebesiūliau jam vakarais kartu atsigerti arbatos ir pan. Tiesą pasakius, nusprendžiau, kad nieko su mūsų santykiais gero nebeišeis, taigi reikės skirtis. Tačiau, kadangi gyvenau iš jo uždirbamų pinigų, negalėjau skirtis, nes būčiau neturėjusi iš ko gyventi. Taigi, nusprendžiau, kad pirma turiu užsidirbti pinigų, o tada galėsiu ir skirtis. Laisvalaikį ėmiau planuoti viena, su draugais, be jo. Jokios iniciatyvos iš jo pusės, deja, neatsirado (tikėjausi, kad gal kai aš neberodysiu iniciatyvos, jis pats imsis ją reikšti nors kažkiek).
Susiradau įdomių užsiėmimų, atsidariau įmonę ir ėmiausi veiklos, apie kurią seniai svajojau, ėmiau leisti laisvalaikį be jo. Šis laikotarpis buvo nuostabus, deja, nebenorėdavau grįžti namo… Dar ilgai sėdėdavau prie namų automobilyje, o grįžusi stengdavausi kuo greičiau nueiti miegoti, kad tik nereiktų su juo bendrauti ir nesusigadinčiau nuotaikos (man nuotaiką gadina vien jo veido išraiška, kadangi jis labai dažnai būna prislėgtas ir piktas, ir net, atrodo nieko nedarydamas, sukelia mano viduje kažkokį chaosą ir įtampą).
Kai vieną dieną nebeištvėrusi pasakiau jam, kad norėčiau skirtis, jis atsakė, kad ir jis tą patį galvoja, nes aš visiškai nerodau jam dėmesio, laisvalaikį planuoju be jo, kad jis jaučiasi atstumtas ir ignoruojamas. Viskas apsivertė atvirkščiai. Bet aš jaučiau nuoskaudą, kad jis taip ir nesuprato, kad tai dėl jo šaltumo ir abejingumo, ir dėl savo nežinojimo ką toliau daryti, aš ėmiau taip elgtis.
Taigi, abu sutikome su tuo, kad reiktų skirtis… Bet, pažvelgus šitai realybei į akis, mane apėmė panika – iš ko gyvensiu (įmonė dar kol kas neduoda pelno), nenoriu kraustytis iš mūsų namų, kuriuos be galo myliu, gaila vaiko, kad tėvai gyvens ne kartu, kaip išvis aš gyvensiu viena, be to užplūdo gailestis ir liūdesys, kad teks atsisakyti visų svajonių apie laimingą šeimyninį gyvenimą.
Taigi pasiūliau nueiti pas šeimos konsultantą. Ši suteikė mums vilties, kad viską dar galima išspręsti, jei abu to norime. Aš atgavau viltį ir nusprendžiau dar kartą pabandyti. O tai man reiškė vėl elgtis taip, kaip elgiausi nuo pat pradžių - vėl stengtis dėl santykių.
Vyras pas psichologę daugiau eiti nebenorėjo, aš dar porą kartų nuėjau viena, bet jos patarimas man gerti migdomuosius, kad galėčiau miegoti kartu su vyru (mes miegame atskiruose kambariuose, nes mane erzina, kai jis guli šalia, negaliu užmigti su juo, be to jis knarkia, o viena aš miegu gerai) pasirodė nepriimtinas ir nelogiškas, ir daugiau, mano nuomone, nelogiškų dalykų išgirdau, taigi nebesiryžau daugiau pas ją lankytis.
Taigi, santykiai vėl rutuliojosi lygiai taip pat, kaip prieš tai. Vėl aš išsekau, pervargau, ir vėl nusprendžiau nieko nebedaryti dėl mūsų santykių… Ir dabar rašau Jums laišką, tikėdamasi, kad kažką patarsite, pastebėsite mano klaidas, nukreipsite, ar užvesite ant kelio, nes pavargau taip klaidžioti ir neapsispręsti.
Iš anksto ačiū!
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Iš to ką parašėte, matyti, jog jaučiatės praradusi viltį kaip nors paliesti savo vyrą ir atverti jo akis, kad jis pamatytų jus. Savo žmoną, kuri be galo išsiilgusi švelnumo, dėmesio, artumo, intymumo, vienumo su juo patyrimo. Tuo pačiu pavargusi nuo bandymo parodyti save ir pranešti, jog esate, jog jums reikia mylinčio, globojančio, padedančio sutuoktinio. Panašu ir tai, jog išbandėte pačius įvairiausius būdus kurti bendrystę: sakyti apie save, reikalauti, rodyti savo skausmą, galiausiai prisiekėte daugiau nebesistengti ir netgi tai padarėte. Bandėte įtikinti save, kad šis šalia gyvenantis žmogus nebesvarbus. Visgi vėl grįžote ten pat: į bejėgiškumą ir skausmą, kad negalite kaip nors veikti taip reikalingo žmogaus – sutuoktinio.
Liūdesys dėl to, kad sutuoktiniai nemato vienas kito, nėra išskirtinė jūsų problema. Ir nei jūs pati, nei jūsų vyras nesate abejingi, sąmoningai besirenkantys nutolimą vienas nuo kito žmonės. Jums tiesiog sunku. Kad ir kiek aukštųjų mokslų esate baigę, greičiausiai niekur nei jums, nei jūsų sutuoktiniui nekalbėjo apie tai, kaip reikės gyventi šeimoje. Kas jūsų laukia ir kaip visa tai išbūti bei išlikti dviese.
Panašu, kad ir tėvų šeimos neperteikė to buvimo kartu modelio, kuris leistų išeiti iš uždarų ratų, į kuriuos judu esate pakliuvę. Ir iš jų išeiti bus sudėtinga, jei keisite tik atskirą elgesį. Tai, kas yra jūsų galimybė ir durys – kitoks požiūris į kažkada pasirinktą vyrą ir judviejų bendrystę.
Kad galėtumėte ką nors keisti, pabandykite pažvelgti į tai, kur esate. Jei tai, ką aprašėte savo laiške paversčiau piešiniu, išeitų kažkas panašaus į darinį su centru aplink, iš kurio išskrieja daug strėlių. Tas centras esate jūs. Strėlės – sakiniai, kurie kuria dabartinį jūsų santykį su vyru: “jis visiškai nebetraukia”, “jis man visiškai nerodo dėmesio”, “jis yra šaltas”, “jis neplanuoja mūsų laisvalaikio”, “jis lieja pyktį ar nori įrodyti, kad jis yra teisus”, “kai jis pradeda kalbėti tokius dalykus, aš pasimetu ir pamirštu net apie ką norėjau pasikalbėti”, “jis labai dažnai būna prislėgtas ir piktas, ir net, atrodo nieko nedarydamas, sukelia mano viduje kažkokį chaosą ir įtampą”, “jis taip ir nesuprato, kad tai dėl jo šaltumo ir abejingumo, ir dėl savo nežinojimo ką toliau daryti, aš ėmiau taip elgtis”.
Pabandykite juos visus perskaityti garsiai. O dabar žodelį “jis”, pakeiskite žodeliu “ji”. Ar svoris pakito? Jei apie save išgirstumėte tiek slegiančios informacijos... Sakysite “ir išgirstu!”, “juk ne tik tokią informaciją siunčiau!”, “juk nebuvau tokia nuo pat pradžių!”. Žinoma, kad visa tai yra tiesa. Esu tikra, kad buvo laikas, kai mylėjote savo vyrą, jautėte norą juo rūpintis, stengtis dėl jo ir net šie sakiniai yra nevilties šauksmas, bandymas kaip nors pasakyti kaip jums sunku. Tačiau tai nekeičia esmės – jie yra strėlės, kurie žudo jus, jūsų sutuoktinį, jūsų santykius.
Lygiai tą patį darinį galėtume nupiešti ir iliustruodami jūsų vyrą. Taigi jūsų santykis yra sudarytas iš dviejų ietimis besisvaidančių žmonių. Tik kiekvieno ginklai yra skirtingi. Jūs naudojate garsiuosius, jūsų sutuoktinis – tyliuosius. Tačiau abu jūs vienas kitam sakote: “Noriu būti mylima (-as), tačiau tu nemoki manęs mylėti”. Dar vienas paradoksas yra tas, jog jūsų naudojami ginklai turi tikslą ne nužudyti, o kurti gyvybę – jūsų santykį.
Kaip atsitinka, kad geri norai, troškimas būti kartu atveda prie mirties, nebegalėjimo ištverti, noro pasitraukti?
Dažnai savo atsakymuose miniu, jog santuokinė meilė turi mažai ką bendro su tuo susižavėjimu ir įsimylėjimu, nuo kurio paprastai prasideda sutuoktinių ryšys. Meilė yra valios aktas ir pasirinkimas mylėti kitą dėl jo paties, ne dėl savęs. Kad pasiektume tokį sąmoningumo lygį, tikriausiai turėtume nugyventi kartu kur kas daugiau nei šešerius metus. Tačiau būtent tai padeda atsisakyti ginklų ir baigti kaltinimų, reikalavimų, žeminimų, nusivylimų karą.
Meilei reikalinga laisva valia. Kitas negali ir neprivalo jūsų mylėti vien todėl, kad jums to reikia, kad jūs to norite. Natūraliai turėtų kilti klausimas, kaip būti su žmogumi, kuris atsisako matyti jūsų poreikius, troškimus, norus? Čia yra kitas atsakymas: rinktis teikiančiąją, o ne imančiąją meilę.
Tik leisdama sutuoktiniui pasijusti reikalingam, vertingam tokiam, koks jis yra, svarbiam net ir tada, kai jis nesugeba planuoti laisvalaikio, kai supykęs pasitraukia į tylą, kai susitaręs neišplauna indų ir dar kaltina jus, galite tikėtis, jog jis irgi pamažu atsisakys ankstesnių, visa griaunančių reakcijų. Tik pokalbius pradėdama klausimais su rūpesčiu, kas vyksta su juo ir ko jis norėtų iš jūsų, galite tikėtis, kad pamažu jie ims vykti vis dažniau, o po metų kitų to paties jūsų paklaus ir vyras. Tik teikdama meilę, galite tikėtis, kad artimas priaugs laisvą norą daryti tą patį.
Kodėl jūs tai turite daryti? O tai ką tada darys jūsų sutuoktinis? Išnaudos jus?! Mėgausis malonumais?! Duoti kitam meilę, nereiškia pataikauti ir nuolaidžiauti. Be galo svarbu apginti save ir regint mylimo žmogaus silpnumą, negalėjimą išlįsti iš savęs gailėjimosi, gynimosi, kaltinimo, stabdyti šiuos dalykus. Ir, kaip jau minėjau, tokie dalykai retai kada tampa veiksmingais, kai keičiame vien savo elgesį. Jie yra trumpalaikiai. Kai sugebame pakeisti savo požiūrį ir atsisakyti reikalauti meilės, bet pasirenkame valingai ją duoti, tai net ir kritika tampa kitokia. Nežeminanti, nesmerkianti, o padedanti.
Taigi, jei išties norite rasti išėjimą iš tokios sudėtingos situacijos, tuomet pradėkite jos ieškoti savo viduje. Kai tik mintyse ištarsite sakinį su žodeliu “jis”, iš karto ieškokite, ką jis kalba apie jus pačią. Ir jei santykis nesivysto, galvoti reikėtų ne apie tai, kodėl kitas jūsų nemato, o klausti, kodėl jūs jo nematote. Ne kodėl kitas nieko nedaro, o kodėl jūs nieko nedarote. Ne kodėl kitas atsisako jūsų mylėti taip, kaip jūs norite, o kodėl jūs atsisakote mylėti pagal kito planą...
Tai labai sunkus ir ilgas kelias. Ir jį vargiai nukeliausite viena. Gaila, kad jums nepavyko susirasti psichologo, kuris atlieptų jūsų poreikį. Tačiau santykiams keistis nepakaks vieno susitikimo, vieno mėnesio, o gal net vienų metų. Raginčiau dar kartą ieškoti. Šiuo metu yra nemažai centrų, kurie dirba su šeimomis. Drąsos dalintis savo sunkumais su kitais, jei ne kartu su sutuoktiniu, tai asmeniškai.
Organizacijos, dirbančios su šeimomis:
1. Vilniaus universiteto Psichologinių inovacijų ir eksperimentinių tyrimų mokymo centras (kvalifikuoti specialistai)
2. Lietuvos šeimos centras, Kaune
3. Vilniaus arkivyskupijos šeimos centras
4. Šeimos santykių institutas, Kaune
5. Pal. J. Matulaičio šeimos pagalbos centras, Vilniuje
6. Vilniaus universitetui
Stiprybės ir kantrybės
Vaida
***************************************************************
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite psichologui@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai).
