Vieniems jis kyla pirmose mokyklos klasėse, kiti apie tai susimąsto sulaukę žilo plauko. Aišku viena, be meilės blogai, o su ja kartais dar blogiau. Kaip sakoma, nei nešti, nei pamesti.
Šventė prie radiatoriaus
Nuo pirmų nepriklausomybės metų pradėta švęsti Valentino diena atsiduoda komerciniu kvapeliu, tačiau tai tikrai graži šventė. Kitas klausimas, ką daryti neturintiesiems savo Valentino ar Valentinos. Vadovautis principu, jei negali mylėti žmogaus – mylėk žmoniją?
Galima ir kitaip mąstyti. Koks dar Valentinas? Buvo tas vienuolis ar ne, sutuokė ką nors ar ne – vienas Dievas žino. Turime savąją meilės deivę Mildą, tad ir švęskime Meilės dieną gegužės viduryje, per patį tulpių žydėjimą, o ne tada, kai dangus su žeme maišosi ir su mylimuoju belieka glaustis prie radiatoriaus.
Medikų aiškinimas labai paprastas: meilė – tai mūsų smegenyse vykstanti cheminė reakcija. Tačiau tą žinant nė kiek ne lengviau. Ypač jei vienas myli, o kitas ne. Kartais abu taip stipriai myli, kad net kvėpuoti pamiršta. Ko tik nebūna. Kažkas iš psichologų yra pasakęs: jei Romeo ir Džiuljeta būtų kreipęsi į psichoterapeutą, jų istorija būtų pasibaigusi kitaip. Bet tada, sutikite, pasaulis būtų daug skurdesnis.
Dusinanti meilė
Psichologė Genutė Petronienė pastebi, kad meilė rūpi tik nedaugeliui žmonių. „Tai įsimylėjėliai arba tie žmonės, kurių santykiai kankina, bet meilė dar neužgeso. Su tokiais klientais sunku – jie nemato nei psichologo, nei savęs, tik mylimąjį. Jų jausmai apnuoginti, jie trokšta duoti ir imti, nėra sulindę į atsiribojimo ir egoizmo kriauklę, o jų
kančios dar nėra tapusios neuroze“, – sako specialistė.
Ji pateikia keletą pavyzdžių.
„Dusinanti meilė – tai begalinio turėjimo ir abipusio prarijimo jausmas, norima patikėti vienas kitam visas savo mintis ir jausmus, tarsi viena oda dviem: Aš noriu pavirsti tavo negimusiu kūdikiu. Po tavo širdimi man tikrai būtų šilta. Nepalik manęs, niekados nepalik! Bet mylintysis neatiduos savo mylimojo, jis su baime stebi kiekvieną žmogų, kuris gali jį pagrobti. Mylimasis ima priklausyti išskirtinai mylinčiajam, užmiršta, kuo buvo, ir tampa priedu prie mylinčiojo: Mes tapome viena asmenybe. Klausimas: kuria?“ – vaizdžiai kalba psichologė.
Anot jos, nenuostabu, kad laikui bėgant diskomfortas didėja, norisi išsprūsti iš dusinančio glėbio. „Kaip galima skųstis, kad tave myli? Kaip įrodyti kėsinimąsi į tą taip sunkiai nusakomą jausmą kaip jautimąsi pačiu savimi? Nepaisant baisios kaltės, vienintelis būdas nebūti suvalgytam – neapykanta“, – sako G. Petronienė.
Gal geriau be jos?
Kitas pavyzdys: mazochistiška ir sadistiška meilė. „Partneriai atstumia, žeidžia vienas kitą, bet negali vienas nuo kito atsiplėšti, kartais atrodo, kad jie gali mylėti tik kentėdami, tai ir yra jų didžioji tamsioji aistra“, – pasakoja psichologė.
Bet jei meilė tokia baisi, nesveika, o žmogus tampa tiesiog ne savimi, tai gal geriau be jos? „Kartais, matyt, taip, – tvirtina G. Petronienė. – Panašu, kad dabar daugelis žmonių juda atšalimo link. Galime ne susitikti, bet susisiekti elektroniniu būdu. Būti ne vieni su kitais, o vieni šalia kitų per ekranus. Neįsipareigoti, būti pasirengę išsiskirti. Negirdėti vienas kito, nežiūrėti į akis. Gultis į lovą, bet joje nusisukti į sieną. Esame sotūs, apsisaugoję nuo neplanuoto nėštumo. Prognozuojama, kad ateityje šeimos institutas iš viso išnyks.“
Išmokti suprasti
Bet juk ne iš gero gyvenimo atsiribojama. Žinoma, yra žmonių, kurie savo bendravimą suvokia kaip sėkmingą bendradarbiavimą. O ką daryti kenčiantiesiems? „Nenormalumo yra daugelyje santykių. Žinoma, jei jie dar neatšalo.
Psichologai atsako: taip beprotiškai mus „užveda“ ir paklaidina vaizduotė. Kitame mylimas savasis „aš“ arba tą „aš“ žmogus skolinasi iš kito, taip gelbėdamasis iš vidinės tuštumos. Siekiama ne seksualinio malonumo, o paties egzistavimo. Mylėti įmanoma, jei mylintysis sugebės žiūrėti į mylimąjį ne kaip į savo pratęsimą, nors tai taip svaiginamai stipru“, – aiškino psichologė.
Anot jos, kažin ar egzistuoja karšta meilė iki pat mirties, bet yra patenkinami santykiai, kurie nuolat neišvengiamai keičiasi, neretai skatinami skausmingo vidinio persitvarkymo.
„Dažnai girdžiu: „Kaip mes galėsime po viso to gyventi?“ Psichoterapija nurodo gaires, kurios kaip ilgai geriamos vaistažolės gali duoti efektą. Išmokti geriau suprasti kitą žmogų, valdyti savo nuotaikas, įprasminti gyvenimą kitais būdais. Aistrą keičia rūpestis – tai būsena, kai kas nors iš tiesų turi prasmę“, – tikina G. Petronienė.
