Pradėjome šiek tiek ironiškai vien dėl to, kad parodytumėme, kad seksualinis susilaikymas – anokia tragedija. Jei išsiskiriate su vienu partneriu, nebūtina po savaitės ieškoti kito „seksualinei sveikatai pataisyti“ ar „įvaizdžiui visuomenėje pagerinti“. Žmonės įvairūs. Kai kuriems, santykiams nutrūkus, gana lengva užmegzti kitus (tokie žmonės, nepraėjus nė mėnesiui po skyrybų, jau vaikšto su nauja „pasija“), kai kuriems reikia ilgai tūnoti atokiai nuo sociumo ir laižytis žaizdas. Kai kurie, net ir tas žaizdas išsilaižę, tiesiog negali miegoti su kuo papuola ir laukia tikro jausmo.
Todėl ir atsiranda metai, dveji, penkeri, o gal – ir dešimt ar net dar daugiau, kai viskas, kas susiję su seksu, fiziniu artumu, glamonėmis, abipusiu nuogumu, tiesiog iškrenta iš gyvenimo. Fizinio artumo vietą užpildo sportas, darbas, kūryba, buitis, atostogos su draugais, rūpinimasis senstančiais tėvais ir dar begalė visokių dalykų, kurie tik telpa žodyje „gyvenimas“. Ir tegul niekas nedrįsta teigti, kad gyvenimas be fizinio artumo nepilnavertis. Jis tiesiog šiek tiek kitoks.
Apie tai, ką reiškia gyventi be sekso, galima būtų rašyti daug, tačiau susitelkime dėmesį į pagrindinę straipsnio temą – kaip ryžtis fiziniam artumui po ilgos pertraukos? Koks bus pirmasis judviejų vakaras, koks bus pirmasis judviejų rytas?..
Tikra istorija (Andželika, 36 m.)
„Šį nepakartojamą seksualinį nuotykį patyriau po dvejų metų visiško susilaikymo. Visus tuos metus kankinausi, apmąstydama savo skyrybas, svarstydama, kas galėjo būti kitaip. Ir visai netikėtai leidau sau mažytę intrigėlę, iš kurios gimė toks neįtikėtinai didelis malonumas… Kai šitie trumpalaikiai santykiai pasibaigė (jiems ir nebuvo lemta tapti rimtu ryšiu), laimės ir laisvės jausmas manęs neapleido dar daug dienų. Nė neįsivaizdavau, kad paprasčiausias seksas gali turėti tokį didelį terapinį poveikį – kaip geras antidepresantas!
Su Igoriu susipažinau per internetinę pažinčių svetainę – jis irgi gydėsi sielą po neseniai pasibaigusių santykių. Prieš mums pirmą kartą susitinkant, įsivaizdavau įprastą scenarijų – paverksime vienas kitam ant peties, paburnosime ant buvusių sutuoktinių ar mylimųjų ir, paguodę vienas kitą, išsiskirsime. Tačiau visai netikėtai abu pajutome stiprią fizinę trauką. Ir abu jai pasidavėme.“
Andželikos ir Igorio pavyzdys – toli gražu ne tipiškas. Kur kas dažniau tą akimirką, kai jaučiame, kad seksualinis susilaikymas netrukus gali baigtis, mes sutrinkame ir užduodame sau begalę klausimų – nuo pačių paprasčiausių iki esminių ir egzistencinių. Juk kartu su troškimu pabunda ir senos baimės…
Pasimatymas. Vakaras. Naktis.
Tam, kuris pasiduoda reklamos ir žiniasklaidos peršamam seksualaus žmogaus įvaizdžiui (apie tai šiek tiek ironizavome pradžioje), ilgas laikas be lytinių santykių gali atrodyti it didžiulė asmeninė nesėkmė ar net tragedija. Toks įsivaizdavimas, žinoma, pakeičia ir savivertę – jei jau seksas toks svarbus, jei visi (anot žiniasklaidos ir žurnalų) juo mėgaujasi, o aš – ne, tai ko aš tuomet vertas?.. Ogi, matyt, nesu vertas nė mažojo piršto nagelio tos gražios Olialia mergaitės, nė vienos plaukų sruogelės to žavaus Olialia berniuko (pastarųjų dar nėra, bet, tikėtina, greit atsiras). Savivertė smunka žemiau kruopščiai nušienautų vejų lygmens. Ir kaip, šitaip „pasitikint savimi“, ryžtis fiziniam artumui?
Nerimą, jaudulį, baimę artėjant tai akimirkai jaučia tiek vyrai, tiek moterys. Tik šiek tiek skiriasi šių jausmų turinys. Vyrai išgyvena, ar po ilgesnio susilaikymo sugebės patenkinti partnerę, jie, seniai turėję fizinį kontaktą, jaučiasi nepažįstantys savo seksualumo, nežino, kaip reaguos jų kūnas, nėra tikri, ar gebės jį valdyti taip, kaip anksčiau. Moterys baiminasi, kad tuoj tuoj – beliko tik kelios akimirkos – joms reikės nusirengti ir vyro akims atskleisti savo, kaip joms atrodo, toli gražu netobulą kūną. Jos nerimauja, kad yra nepatrauklios ir neseksualios.
Žmonių, gyvenančių intensyvų seksualinį gyvenimą, mintys dažniausiai sukasi apie tai, kaip pasiekti dar didesnių aukštumų, kaip dar labiau nustebinti partnerį, kaip suteikti jam ar jai dar daugiau malonumo ir kaip patirti naujų, įdomių pojūčių. O vyrų ir moterų, po ilgos pertraukos vėl dedančių ant lovos dvi pagalves, mintys visai kitokios. Jų galvose sukasi vienas klausimas – „Ar man pavyks?“ Kol šis klausimas sukasi mintyse ir tuksi širdies ritmu, neįmanoma nei atsipalaiduoti, nei pasitikėti ar savimi, nei patirti nors kokį malonumą.
Ar jis / ji pastebės, kaip ilgai aš to nesu dariusi (-ęs)?
Ar pavyks mudviem „susigroti“?“
Ar mano kūnas nepamiršo, ką ir kaip reikia daryti?
Ar verta kalbėti su partneriu apie tai, kas mus taip gąsdina? Vienareikšmio atsakymo nėra, bet, matyt, tai verta daryti tik tuomet, jei manote, kad santykiai turi ateitį. Tik kalbėdami apie tai, kas jus neramina, nesileiskite į detales (tam dar bus laiko) ir šiukštu nekaltinkite savęs dėl to ilgo susilaikymo: kaip jau išsiaiškinome, gyvenimas be sekso – irgi gyvenimas. Tokiu atveju jūsų atvirumas tik sušildytų atmosferą ir paskatintų abipusį švelnumą, atsargumą ir dėmesingumą. Ir, be abejo, žaismingumą, nes abu pasijustumėte labiau atsipalaidavę.
Pirmasis rimtas pasimatymas po ilgo seksualinės blaivybės periodo dažnai atrodo tarsi egzaminas, kurį būtina išlaikyti dešimtukui trūks plyš – ir dar per rekordiškai trumpą laiką. Nerimo ir baimės daug, ir šie jausmai skatina norą kuo greičiau atverti visus savo asmeninio žavesio lobynus, kuo greičiau parodyti, kokia žavi ir nepakartojama, koks išmintingas ir santūrus esate. Šalia viso to – jausmas, kad ką tik užsimezgęs ryšys dar labai trapus; nerimas, kad tik prarasite laiką, ir nieko gero iš to neišeis; baimė, kad naujasis partneris jūsų neįvertins, atstums, ir jums vėl skaudės.
Visi tie norai, visi tie jausmai verčia mus vaidinti tam tikrą vaidmenį – tobulo partnerio vaidmenį. Kol esame su kauke, kol esame tik vaidmens atlikėjai, neįmanoma patirti nei tikro artumo, nei tikro atvirumo, nei tikro intymumo. O visa tai – svarbiausi dalykai, jei norime, kad seksas būtų meilės ir jausmų aktas, o ne paprasčiausia fizinė iškrova.
Tikra istorija (Raimundas, 37 m.)
Naujus santykius pradėti nelengva – prieš mus tarsi guli baltas lapas, kurį užpildyti turime kartu, o kaip – neaišku. Tai pats tikriausias kūrybos dviese aktas, ir būtų puiku, jei galėtumėme atsipalaiduoti ir jai visiškai atsiduoti… Tačiau dažniausiai iš paskos velkasi santykių ir nuoskaudų, patirtų praeityje, bagažas. Jis gali priminti save labai ne laiku – kaip nešulys, traukinyje nuvirtęs nuo bagažo lentynos tiesiai ant galvos ramiai snaudžiančiam jo savininkui.
Raimundas 7 metus pragyveno su moterimi, kuri, kaip jis mano, buvo labai įgeidi, greitai užsiplieksdavo pykčiu ir daug reikalaudavo. „Kontroliavau save dieną ir naktį, nes bet kas, ką aš dariau, staiga galėjo pasirodyti neteisinga, negera, taisytina… Jaučiausi it prasižengti bijantis mokinukas. Mes išsiskyrėme. Praėjus beveik metams, sutikau švelnią ir tolerantišką merginą – visišką mano buvusios moters priešingybę. Kai mes pirmą kartą mylėjomės, staiga suabejojau, ar pajėgsiu būti jai geras meilužis, ar jai bus su manimi gera…
Ji išsprendė šią problemą labai naiviai ir kartu išmintingai. Rodydama žemyn, pasakė: „Nekontroliuok jo taip. Jis pats puikiai žino, ką ir kaip daryti.“ Nuostabu, kaip greitai ši paprasta frazė mane išgydė. Pirmą kartą po daugelio metų mylėjausi it jaunas šuo – laisvai, aistringai, beprotiškai.“
Kūnas sukurtas meilei
Tad ką gi daryti? Uždaryti miegamojo duris ir apsimesti, kad nei seksas, nei naujasis partneris mūsų iš tiesų nedomina, ir kuo greičiau atsisveikinti, ar vis dėlto ryžtis nuotykiui ir eiti drauge tyrinėti naujų fizinio artumo teritorijų ten, kur ant lovos nekaltai laukia dvi pagalvės?..
Žinoma, ryžtis. Didžioji dauguma minėtų rūpesčių, problemų ir klausimų išsisprendžia tuomet, kai ryžtamės žengti ten, kur baisu. Nerimas išsisklaido tą akimirką, kai baisiai piešiama ateitis tampa visai neprasta dabartimi. O kad būtų drąsiau praverti miegamojo duris, galime patarti tik daugiau, nei įprasta, dėmesio skirti savo kūnui. Nes labai dažnai tai, kaip mes jaučiamės mylėdamiesi, lemia mūsų santykis su savo kūnu.
Neverta į fizinį artumą žiūrėti pernelyg rimtai. Tai – tik kūnų žaidimas, dar vienas kūrybos dviese aktas reikia atsiduoti tėkmei ir joje kylantiems pojūčiams, įsiklausyti į savo kūno siunčiamus signalus, pasitikėti juo ir mokytis daryti tai, kas jam (ir jums!) teikia malonumą. Jei jūsų ryšys su savo kūnu geras, jei jį jaučiate ir juo pasitikite, pajusite didelį seksualinį pasitenkinimą net ir po ilgokos lytinio gyvenimo pertraukos.
Pirmasis rytas kartu. Kaip gimsta meilė (jei gimsta)
Atsibusti kartu po pirmosios meilės nakties ne visada paprasta. Tik filmuose jie puola bučiuotis, dar kartą mylėtis, o paskui geria kavą lovoje – ir niekam nereikia nuo grindų rankioti išmėtytų apatinių drabužių ir kojinių, nerimauti, kaip nuogam nueiti iki vonios ar kaip čia naujo mylimojo akivaizdoje pasukti (o siaube!) tualeto link.
Aistrų fontanai šiek tiek prigesę, todėl rytas, anot Varlės Karalienės, tikrai gali būti protingesnis už vakarą. Pirmasis rytas drauge – puikus laikas ir galimybė susipažinti iš arčiau, patyrinėti tiek abiejų santykius, tiek savo jausmus. Kas pabus pirmas? Ar ryšimės nuogi išlipti iš lovos jau dienos, o ne žvakių šviesoje? Apie ką kalbėsimės?.. Nejaukios pauzės užpildomos banaliais žodžiais, televizoriumi, nauju CD ar bučiniais. Visi penki mūsų pojūčiai dirba. Klausosi, uodžia, vertina, ragauja. Sąmonė skenuoja aplinką, rūšiuoja potyrius į „o, miela“ ir „šitai man tikrai labai nepatinka“.
Žinoma, viena mūsų dalis vis dar svaigsta nuo naujos meilės potyrių, tačiau kita nevalingai stebi ir dedasi į atmintį daugybę smulkmenų, kurios bus išrauktos į apmąstymų šviesą atėjus laikui. „Aš mėgstu ramius, sočius ir jaukius pusryčius, o jis va – geria kavą protekinais, beveik batus audamasis…“ „Man taip patinka santūri tvarka, o jos vonioje – tiek kosmetikos, kad net nuo lentynų virsta…“ „Hmm, nebuvau mačiusi, kad vyriškio pilnas stalčius būtų prigrūstas neplautų kojinių…“
Vakare stengėmės visais būdais įtikti ir patikti, įveikti savo baimę ir nerimą, galiausiai – troškome atsiduoti aistrai, o rytą grįžtame prie savojo tikrojo Aš. Ir prie jo deriname žmogų, šalia kurio ką tik pabudome: ar sutampa mūsų ritmai? Poreikiai? Norai? Kiek jis mane erzina, kiek – džiugina?
Pirmasis rytas drauge dažnai būna tarsi lakmuso popierėlis – parodo poros ateitį. Nors iš tiesų ryte priimame tik vieną sprendimą – ar šiam žmogui dar paskambinsime. Šiais laikais vis dažniau santykiai suvokiami kaip grėsmė asmens individualumui ir laisvei, todėl jausmas, kad „šį žmogų man skyrė likimas“ – labai retai pasitaikanti išimtis iš taisyklės.
Tokia pati išimtis, tik gal kiek dažniau pasitaikanti – atvejis, kai pirmasis rytas drauge būna nutviekstas vidinės šviesos ir kupinas laimės. Kur kas dažniau tai – metas, kupinas įtampos: mes vis dar norime patikti, tačiau, skaisčioje dienos šviesoje rankiodami nuo grindų išmėtytus drabužius ar susivėlę keliaudami vonios kambario link, tam turime kur kas mažiau šansų; bandome atspėti partnerio mintis ir nuspėti, kaip jis mus vertina; bijome jį ar ją nuvilti; ir neretai kyla noras tiesiog sprukti iš šių namų į jaukią ir pažįstamą savo aplinką. Jei pajuntate stiprų susierzinimą, – tikrai sprukite. Ir net nepaskambinkite.
Žinoma, būna ir taip, kad istorija, kurios pradžia mūsų visai neįkvėpė (jis knarkė, jai smirdėjo iš burnos…), netikėtai virsta dideliu jausmu. Meilę kuria ne likimas. Meilė gimsta dabartyje ir žvelgia į ateitį. Todėl kiekviena diena, atnešdama vis naujų situacijų ir naujų siurprizų, gali padėti kurti naujus santykius (o gal – įsitikinti, kad to daryti neverta).
Naujausiame „Psichologija Tau“ numeryje skaitykite:
Susidraugaukime su ateitimi
Testas: koks jūsų požiūris į ateitį?
Žvaigždžių manija
Kas kuria mūsų laimę?
Interviu su Algimantu Čekuoliu
Kaip susitaikyti su artimųjų netektimi
Vadovavimo stiliai - pliusai ir minusai
Psichologinės nevaisingumo priežastys
Dvi šeimos – po vienu stogu
