TravelOnline.lt dovana - romantiškas savaitgalis dviems Paryžiuje - atitenka skaitytojai Jolantai.
Išvykimo data - nuo kovo 15 iki balandžio 15. Apie išvykimo datą laimėtojas turi informuoti per savaitę nuo laimėjimo. Laimėjimas į pinigus nekeičiamas ir neperleidžiamas kitiems asmenims.
Su nugalėtoja susisieksime asmeniškai.
Jolantos istorija
Kol buvau jauna ir netekėjusi… Buvau jauna, naivi romantikė, kaip ir dauguma silpnosios lyties atstovių mėgau žiūrėti melodramas, skaičiau romanus, tikėjau meile iš pirmo žvilgsnio, svajojau apie tą vienintelį ir buvau tiesiog pakvaišusi dėl meilės miestu tituluojamo Paryžiaus (dėl prancūziškų aromatų pirkau muilą „Camay“, atvežtus iš kaimyninės Lenkijos kvepalus “Chanel 5”, mėgau klausytis prancūzų atlikėjų muzikos, skaityti prancūzų rašytojų knygas).
Vaikinų dėmesio netrūko, tačiau to vienintelio teko palaukti. Jį sutikau draugo gimtadienyje ir tai nebuvo meilė iš pirmo ar antro žvilgsnio, tiesiog pamažu mūsų draugystė peraugo į tikrąjį meilės jausmą .
Kartą vaikštinėdami, pavasario saulės glostomi, kalbėjome apie savo gyvenimo tikslus, planus, svajones. Prasitariau, kad svajoju aplankyti meilės miestą Paryžių, pasivaikščioti Eliziejaus laukais, kur pasak Homero, yra tobulos palaimos šalis Žemės krašte, ir būtent ten, Paryžiuje, kada nors gyvenime trokštu prisiekti meilę. Mintyse skambėjo Joe Dassin atliekama daina “Les Champs Élysées”... Mano brangusis šypsodamasis linkčiojo galvą ir kartojo, kad taip ir bus, kai tik baigsim studijas, “atsistosim ant kojų” , mes drauge būtinai aplankysime Paryžių…
Laikas bėgo, draugystės metai irgi. Sutarėme puikiai, jokių rimtų barnių ar konfliktų nebuvo. Gavome ir aukštojo mokslo diplomus, tik “atsistoti ant kojų” iš valdiškos algos sunkiai sekėsi, tad apie savo svajonę jau nebedrįsau net galvoti.
Ir štai išaušo gražus vasaros rytas. Paskambinęs brangiausiasis pasakė, kad turi staigmeną, važiuosime į kelionę pasivaikščioti. Keistai nuskambėjo “kelionė” ir “pasivaikščioti”, bet oras gražus, nuotaika puiki, tad įsispyriau į patogius lygiapadžius, įšokau į džinsus ir - pirmyn į gamtą. Išvažiavome į kelionę be kuprinių, lagaminų, o su dideliu pintu krepšiu, kuriame buvo šokolado, sumuštinių, vaisių, vyno mūsų “piknikui”. Nuvykome į atokią vietą, aplink laukai, čiurlenantis upelis.
O tada bevaikščiojant, gėrintis gražia lietuviška gamta, ir išgirdau tą netikėtą, bet labai mielą pasiūlymą tekėti ir tapti jo žmona. Žodžiai buvo šmaikštūs, bet nuoširdūs: “Įsivaizduok, kad čia Paryžius, o šiuose lietuviškuose Eliziejaus laukuose, noriu, kad sutiktum tekėti už manęs”. Pasijutau kaip maža mergaitė, tarsi sugraudinta melodramos, bet jaučiausi labai laiminga.
Taip kad “ale prancūziškos” piršlybos įvyko laukuose (tik ne Eliziejaus, o javų), horizonte matėsi bokštas (tik ne Eifelio, o vandentiekio), girdėjosi vandens čiurlenimas (tik ne fontanų, o upelio), buvo prancūziško gėrimo (made in France, bet išpilstyto Lietuvoje) ir muzika skambėjo prancūziška (mano brangiausiasis net dvi kasetes prirašė prancūzų atlikėjų dainų), netgi varlių ir sraigių mačiau (tik neparuoštų Prancūzijos restorano virėjų)...
Lietuviškas gyvenimas po “prancūziškų” piršlybų...
Po metų atšokome vestuves, o po antrų - prisikvietėm ir gandrų. Tad gyvename ramiai, bet laimingai - aš, Jis ir mūsų vaikai. O artėjant kasmetinėms atostogoms, vis svajojam aplankyti tikruosius Eliziejaus laukus. Mano brangiausiasis juokauja, kad dar nesame pensijinio amžiaus, dar laiko turime, bent iki Sidabrinių vestuvių metinių Paryžiaus gatvėmis spėsime pasivaikščioti, jei dar meilė bus neišgaravusi, galėsime ir meilę ten prisiekti...
Tad kol kas sušilus orams, savaitgaliais važiuojame pasivaikščioti į gamtą, kur javų laukai, kur šokinėja varlės, šliaužo sraigės, čiurlena upeliukas, tolumoje matosi bokštas… Nors ir ne Paryžius, bet vis tiek širdžiai miela…
